Valdantieji sutinka, kad mus laipsniškai okupuotų

Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas ir teisingumo ministras Juozas Bernatonis pasiruošę Lenkijoje švenčiamos Gegužės 3-iosios konstitucijos proga įteikti Vilnijos lenkams dovanėlę - Lietuvai antikonstitucišką įstatymo pataisą, leidžiančią pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis.

Vyriausybės pavedimu teisingumo ministras J.Bernatonis sudarė darbo grupę, kuri turi parengti tokio įstatymo pataisos projektą iki gegužės pirmosios. Aišku, kad spėtų iki Gegužės 3-iosios konstitucijos pagerbimo iškilmių Varšuvoje. Kad G.Kirkilo vadovaujama delegacija galėtų kaimynams įsiteikti. Tad tuo metu, kai pasaulio proletariatas švęs visų darbininkų solidarumo dieną, rengs paradus, muš būgnus, Lietuva švęs „didžiulę laimę“ darkyti valstybinę kalbą. Nors prieš tokį darkymą net du kartus, 1999 metais ir 2009-aisiais, pasisakė Konstitucinis Teismas. Akcentavęs, kad turi būti rašoma tik valstybine kalba. O ji, aiman, vis dar ne lenkų.

Kalba - ne politikų, bet lingvistų reikalas

Kalba yra lingvistų, ne inžinierių technologų ar restauratorių reikalas. Kalbos neišvartysi ir nenudroši kaip taburetės kojų. Kalba kinta ir vystosi pagal savo, grynai lingvistinę, logiką. O mūsų, nelingvistų, vienintelis reikalas - savo kalbą ginti. Saugoti nuo jos kelyje pasitaikančių dirbtinių reformatorių. Nes vienadieniai nemokšos, užsimanę įtikti didesnei kaimynei, tuoj puls reformuoti, kuistis ne tik lietuviškoje abėcėlėje, bet ims perdarinėti linksnius, kurti iš jų Seimo frakcijas. Dalyvius bei padalyvius suvarinėti į komitetus. Nuosakas nustatinėti balsuojant. O dėl daiktavardžių rengti referendumus. O kodėl nesurengus Seime apkaltos vienaskaitos galininkui? Juk vis vien dalis tautos jau pamiršo rašyti nosines.

Na, ir kas? Lietuvoje viskas galima. Kalbos klausimas staiga tapo ne lingvistinis, bet proginis. Tarsi šokoladukas, papuoštas kaspinėliu. Problema staiga tapo ne lingvistinė, ne politinė, bet, anot J.Bernatonio, „susijusi su žmogaus teisėmis“. O kur mūsų, lietuvių, irgi žmonių, teisė. Savo valstybėje išsaugoti valstybinę kalbą.

V.Radžvilo perspėjimas

Anot filosofo Vytauto Radžvilo, visiškai akivaizdu, kad nuolaidoms nebus galo, nes patenkinus vienus reikalavimus bus keliami nauji. „Kitaip negu autonomininkams nuolaidžiaujanti Lietuvos valdžia, kaimynai, tarp jų Lenkija ir Rusija, žvelgia į ateitį ir nuosekliai ruošia dirvą būsimiems veiksmams“, - tvirtinama V.Radžvilo internetu neabejingiems Lietuvos žmonėms išsiųstame kreipimesi. Filosofas primena, jog pučiamas propagandinis mitas, kad tautinės ir valstybinės idėjos yra atgyvena ir tai rūpi tik saujelei praeitimi gyvenančių „tamsuolių“. Savaime suprantama. Tokius „tamsuolius“ pajuokiant, viešai pasišaipant, galima laipsniškai sudoroti ir valstybinę kalbą. Iš pradžių keičiant lietuvišką rašybą asmenvardžiuose. Vėliau keičiant vietovardžių ir gatvių pavadinimus. Taip jau būta. Puikiai atsimename, kaip Tilžė tapo Tilsit, o vėliau Sovetsku. Kaip Klaipėda tapo Memeliu. Kaip Ragainė, kurioje pirmąją lietuvišką knygą parašė Martynas Mažvydas, tapo Nemanu. Kaip Mažvydas tapo Masvidijumi, o Kristijonas Donelaitis - Donelicijumi. Kaip Dainavos kaimas, atsidūręs Baltarusijos teritorijoje, tapo Dainova.

Jei sutinkame darkyti valstybinę kalbą, vadinasi, sutinkame, kad mus laipsniškai okupuotų. Nes būtent kalboje, kai Karaliaučius tampa Keningsbergu, o vėliau Kaliningradu, ir atsispindi karai, okupacijos. Įsirėžia amžiams. Nesvarbu, kad politikai visada stengiasi tuos istorinius rėžius išblukinti. Tačiau nuo kada ėmėme okupuotis savo rankomis? Steigdami darbo grupes, kad „teisiškai“ okupuotų mūsų kalbą. Ir dėl pačios banaliausios, vienadienės intencijos. Kad įtiktume lenkams! O kodėl tik lenkams? Gal todėl, kad valdančiųjų frakcijoje? Juk Lietuvoje yra ir kitokių tautybių piliečių. Kuo jie prastesni? Jie irgi su žmogaus teisėmis. Gal jie pageidaus, kad jų pavardes rašytume kirilica, hieroglifais, hebrajiškai ir t.t.

Konstitucija be Lietuvos

Lenkija labai žavisi 1791 metų gegužės 3-iąją priimta Europoje seniausia Konstitucija. Nes už šią Konstituciją yra senesnė tik 1787 metais priimta JAV Konstitucija. O ko mums taip džiaugtis? Toje Lenkijos ir Lietuvos valstybės (Žečpospolitos) Konstitucijoje Lietuvos vardas paminėtas tik du kartus. Konstitucijos preambulėje ir tvirtinant bajorų luomo privilegijas. Konstitucijoje Vytautas jau vadinamas Vitoldu, o Jogaila - Jagiela. Iškart matosi, kas ką asimiliuoja. Kas ką įsiurbia. Ir jei ta Konstitucija būtų ilgiau veikusi, kas iš Lietuvos būtų likę. Nors, anot mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės, šios Konstitucijos priėmimas parodė ypatingą demokratinį sąmoningumą. Gal ir parodė. Bet sąmonė buvo ne „litviniška“. Veikiau krakoviakiška. O lietuvis baudžiauninkas, engiamas šlėktų, kažin ar apie tą Konstituciją ką nors nutuokė.

Tegul gąsdina! O mes nebijokime!

Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas G.Kirkilas ir jo vadovaujama delegacija tegul įsiteikinėja Varšuvai su kitokiomis dovanėlėmis. Gali sušokti polką ar krakoviaką. Indėniškai surūkyti taikos pypkę. Pagirti lenkaičių grožį. Na, kaip elgiasi užsieniečiai, atvykę į Lietuvą? Jie tarška klišėmis. „Jūsų moterys liabai, liabai graaažios. Jūsų cepelinas liabai, liabai skanus“. Diplomatiškasis G.Kirkilas irgi nepritrūktų panašių klišių. Pvz., jūsų Gegužės 3-iosios konstitucija labai skani. Jūsų kalba labai graži. Bet mūsų valstybinė kalba nevalgoma.

Mūsų vienadieniai politikai nesugeba atsilaikyti prieš aiškų chamizmą. Chamai viduje kikena, gal net žvengia ir laukia, kada mūsų valdžia palūš. O tada dar labiau žvengs. Iš Europoje dar neregėtų minkštakūnių. Tik spustelėjai - ir jau varva sultys. Na, ar ne kvailiai? Ar tokie verti turėti valstybę? Varto tą daiktą, kaip papuasai veidroduką. Ir galiausiai genties šamanai nusprendžia, kad veidrodukas per žalias. Dar nulauš iltinius. Todėl nutaria veidroduką iškepti.

Trumpalaikė Konstitucija, ištrynusi Lietuvą

■ Lenkijos ir Lietuvos valstybės Seimas, posėdžiavęs Varšuvoje, 1791 metų gegužės 3-iąją priėmė Europoje pirmą, o pasaulyje antrą Konstituciją, kurioje buvo nustatyti pagrindiniai Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) valdymo principai, sustiprinta centrinė valdžia. Faktiškai panaikintas Lietuvos valstybingumas... Vykdomąją valdžią turėjo karalius ir Įstatymų sargyba (Ministrų taryba). Tiesa, Seime, sudarytame iš Senato ir Atstovų rūmų, panaikinta veto teisė. Sprendimus priiminėjo Seimo dauguma.

■ Gegužės 3-iosios konstitucija buvo panaikinta 1792 metais, kai Rusijos imperijos remiami lenkų didikai Targovicoje (Ukraina) pasirašė konfederaciją ir jėga išvaikė Seimą. Toliau vyko 2-asis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas. Dalis žemių atiteko Prūsijai ir Rusijai. Abiejų Tautų Respublika nustojo egzistavusi po trečiojo padalijimo, įvykusio 1795 m., kai teritoriją vėl pasidalijo Prūsija ir Rusija.

Parengta pagal www.respublika.lt