LLRA frakcijos seniūnė - melo ar klaidos labirintuose?

Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakcijos seniūnės pavaduotoja Vanda Kravčionok įsitikinusi, kad tautinių mažumų problemas padėtų išspręsti jų teises reglamentuojantis įstatymas. "Lietuvos žinių" korespondento Tomo Bašarovo pokalbis su LLRA atstove yra eilinis pavyzdys, kaip šios partijos politikai siekia iškraipyti istorinius faktus ir visuomenės nuostatas. "Pro Patria" redakcijos komentarai pateikiami kursyvu.

- Vyriausybė savo programoje įsipareigojo parengti Tautinių mažumų įstatymą. Kokia jo reikšmė?

- Niekam netrukdęs Tautinių mažumų įstatymas mūsų valstybėje galiojo 20 metų. Priminsiu, kad jis buvo priimtas po kruvinų 1991 metų sausio įvykių. Tautinės mažumos vienareikšmiškai parėmė Lietuvos nepriklausomybės siekius ir mums visiems kartu pavyko ją iškovoti. Įstatymą pasirašė ne kas kitas, o Vytautas Landsbergis, tuometis faktinis valstybės vadovas. Deja, 2010 metais konservatorių ir liberalų dauguma jį panaikino. Tai buvo išskirtinės reikšmės teisės aktas. Kai jis galiojo, netvyrojo tokia didelė įtampa tarp tautinių mažumų atstovų ir Vyriausybės. Panaikinus įstatymą tautinėms mažumoms tapo sunkiau ginti savo teises.

Atsakymas kuria įspūdį, kad 2010 m. nustojus galioti senajai Tautinių mažumų įstatymo redakcijai mažumų atstovai prarado tas pačias teises, kurių dabar reikalaujama naujuoju šio įstatymo projektu, ir ta pati LLRA pritarė anksčiau galiojusioms nuostatoms, kaip įgalinančioms ginti tautinių mažumų teises. Iš tiesų ankstesnė įstatymo redakcija nenumatė nė vienos iš šiuo metu LLRA reikalaujamų teisių - asmenvardžių dokumentuose, viešųjų ženklų ir įstaigų pavadinimų, viešųjų paslaugų teikimo mažumų kalbomis ir daugelio kitų. 

Teiginys, jog "tautinės mažumos vienareikšmiškai paremė Lietuvos nepriklausomybės siekius ir mums visiems kartu pavyko ją iškovoti" visiškai prieštarauja faktams. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos, dominuojamos tautinių mažumų atstovų, 1990 m. ne vieną kartą pasisakė prieš "socialistinės santvarkos dekonstavimą ir buržuazinės tvarkos grąžinimą", palaikė antivalstybinį Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetą ir reikalavo "Lietuvos TSR ir TSRS Konstitucijų veikimo atstatymo respublikos teritorijoje". Šiems siekiams tapus nebeįmanomais, 1990 m. spalio 6 d. Vilnijos savivaldybių rajonų tarybų deputatų II suvažiavime buvo priimta deklaracija "Dėl lenkų nacionalinio-teritorinio krašto Vilnijoje Lietuvos Respublikos sudėtyje paskelbimo" bei nutarimas "Dėl lenkų nacionalinio-teritorinio krašto Lietuvos sudėtyje kūrimo". Abiem dokumentais įtvirtintas tas pats autonomijos siekis. Aukščiausioje Taryboje balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, vieninteliai susilaikė būtent Lenkų sąjungos deputatai. Akivaizdu, jog bent lenkų tautinė mažuma nuosekliai nepalaikė valstybingumo ir teritorinio vientisumo siekių.

- Kokias pagrindines tautinių mažumų teisės turėtų įtvirtinti naujasis įstatymas?

- Visų pirma, teises kultūros ir švietimo srityse, teisę viešajame gyvenime vartoti tautinių mažumų kalbas, gauti jomis informaciją. Kaip žinome, dalis tų teisių buvo susiaurintos. Dar prieš keliolika metų Lietuvos lenkai ir rusai galėjo žiūrėti televizijos žinias jų gimtosiomis kalbomis. Po kurio laiko liko tik laida rusų kalba. Dabar televizijos kanalai apskritai netransliuoja jokių žinių tautinių mažumų kalba.

Pateiksiu ir kitą pavyzdį: prieš keliolika metų "Valstybės žinios" buvo leidžiamos valstybine ir rusų kalbomis. Tautinių mažumų atstovams, pirmiausia - senyvo amžiaus asmenims, tapo sunkiau gauti informaciją ne valstybine kalba.

- Kritikai tvirtina, kad specialaus įstatymo nereikia, nes pagrindinės jo nuostatos perkeltos į kitus teisės aktus. Be to, dar 2000 metais ratifikuota Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija yra Lietuvos teisinės sistemos dalis. 

- Pasikartosiu - specialus įstatymas itin reikalingas, nes jis suteiktų pagrindą ginti tautinių mažumų teises. Įstatymo nelikus ši galimybė iš tautinių mažumų buvo atimta. Minėta konvencija 2000 metais ratifikuota be išlygų, tačiau jos nuostatos nevykdomos. Galiu pateikti konkretų pavyzdį. Konvencijos 22 straipsnyje įtvirtinta, kad nauji teisės aktai negali bloginti tautinių mažumų padėties. Faktai yra tokie - Tautinių mažumų įstatymas buvo panaikintas, o naujos redakcijos Švietimo įstatymas pablogino tautinių mažumų padėtį.

Naujos švietimo įstatymo nuostatos numato suvienodintus valstybinės kalbos egzaminus tautinių mažumų ir lietuviškas mokyklas pabaigusiems moksleiviams, taip pat didesnio skaičiaus dalykų mokymąsi valstybine kalba. Tai integraciją stiprinančios ir kultūrinę-kalbinę izoliaciją mažinančios nuostatos. Vertinimo klausimas, ar tai gerina, ar blogina tautinių mažumų padėtį, priklausomai nuo pačios mažumos siekių - integruotis ar izoliuotis visuomenėje. Tą atspindėjo ir visiškai skirtingas tautinių mažumų atstovų įstatymo pakeitimų vertinimas. Teisiškai nėra pagrindo kalbėti apie tautinių mažumų būklės bloginimą.

- Kultūros ministerijos parengtas įstatymo projektas tautinėms bendruomenėms jau pristatytas. Kai kurioms iš jų, ypač mažesnėms, dokumentas pasirodė netinkamas. Kaip projektą vertinate jūs? 

- Galima priimti jį kaip pagrindą tęsti diskusijas, tačiau su tam tikromis išlygomis. Pavyzdžiui, dėl tautinių mažumų kalbų vartojimo tankiai jų gyvenamose vietovėse. Norint įteisinti tautinės mažumos kalbą tam tikro administracinio vieneto teritorijoje, pagal pateiktą projektą būtina, kad mažuma sudarytų 25 proc. visų gyventojų. Mūsų nuomone, siūloma nuostata yra per griežta. LLRA programoje nurodytas "slenkstis" iki 10 procentų. Toks jis taikomas, tarkime, Čekijoje. Kai kuriose kitose šalyse tvarka dar liberalesnė. Danijoje ir Suomijoje tautinės mažumos, jeigu ji sudaro 6-8 proc. gyventojų, kalba yra vartojama viešajame gyvenime.

Jei šnekame apie mažesnių etninių grupių poziciją šiuo klausimu, neatmetu galimybės, kad dalis jų turi kitokią nuomonę. Tačiau dauguma mažesnių etninių grupių ir pagrindinės etninės grupės - baltarusiai, lenkai, rusai - pritarė projektui ir pateikė savo siūlymus.

Šiuo atveju tikslinga kalbėti ne apie etnines grupes, o apie tautines mažumas. Tautinės mažumos - tai nuo amžių tam tikroje šalyje gyvenančios autochtoninės mažumos. Lietuvoje tai yra lenkai, baltarusiai, rusai, žydai, totoriai, karaimai ir kiti. Pagal tarptautinės teisės normas, neseniai imigravusios, naujos grupės negali pretenduoti į tokias pat teises, kurias turi tautinės mažumos. Į Lietuvą tokios grupės imigravo iš Vidurio Azijos, net iš tolimesnių pasaulio vietų.

Vadovaujantis V.Kravčionok pateikiama tautinių mažumų samprata, lenkai ir rusai - vienintelės grupės, galinčios pretenduoti į viešąsias paslaugas savo kalba ir daugelį kitų teisių pagal naująjį tautinių mažumų įstatymo projektą, - negali būti laikomi tautinėmis mažumomis, nes yra daugiausia XX a. skirtingų laikotarpių (lenkai - tarpukario, o rusai - sovietmečio okupacijos) kolonistai Lietuvos teritorijoje ir konkrečiai Pietryčių Lietuvos etninėse lietuvių žemėse. Jų statusas negali būti tapatinamas su Lietuvos žydų, karaimų ir totorių bendruomenių. Plačiau žiūrėti "L.N.Rasimas. Lenkija neigia istorines ir teisines tiesas".

- Ar priėmus įstatymą tautinių mažumų problemos išnyktų?

- Tai būtų labai svarbus žingsnis sprendžiant tautines mažumas kamuojančias problemas, nes atsirastų teisinė bazė ginti joms priklausančias teises. Žinoma, viskas priklausys nuo įstatymo nuostatų vykdymo. Esu optimistė, tačiau tenka pabrėžti, kad mūsų valstybėje teisės aktai kartais nėra įgyvendinami.

Apie teisės aktų neįgyvendinimą Lietuvoje kalbama tarsi apie savaiminį reiškinį, nors pati LLRA, kurią atstovauja politikė, aktyviai skatina nesilaikyti valstybinės kalbos įstatymo nuostatų ir Aukščiausiojo teismo 2011 m. sprendimo dėl viešųjų užrašų, jos valdomos savivaldybės pačios dalina lenkakalbiams gyventojams uždraustas gatvių pavadinimų lenteles lenkų kalba. Ant savo namo teisės aktais draudžiamą užrašą yra pasikabinusi ir LLRA atstovė Seime R.Tamašunienė, kuri to neslepia ir atvirai atsisako ištaisyti pažeidimą. Apie teisinį nihilizmą LLRA atstovams derėtų kalbėti pirmuoju asmeniu.

Remiantis: www.lzinios.lt