Antanas Maceina. Tautos esmė (I)

1. Tauta kaip vienetas

a) Gamtinis vienetas

Tauta yra padaras trijų pagrindinių veiksnių: rasės, gyvenamosios aplinkos ir istorinio likimo. Bet jų įtaka nėra vienoda jau tik dėl to, kad jie priklauso skirtingiems gyvenimo laipsniams. Rasė ir gyvenamoji aplinka yra prigimties dalykai, istorinis likimas kultūros. Rasė ir aplinka palenkia tautą evoliucijai, istorinis likimas - kūrybai. Pirmuoju atveju tauta išsivysto ne tik be atskirų individų prisidėjimo, bet ir be jų žinios. Antruoju atveju tauta pradeda suvokti pati save ir tarsi save sukuria. H. Wronskio iškeltoji autokreacijos (1) sąvoka tinka ir tautai kultūriniame josios gyvenimo tarpsnyje.

Paskui veikimo skirtingumą eina ir išdavų skirtingumas. Tauta yra kitokia, kaip gamtinių veiksnių veikimo padarinys, ir vėl kitokia, patyrusi kultūros įtakos. Agens agit simile sibi. Šitoji šv. Tomo Akviniečio mintis tinka ir tautos atsiradimui. Gamtiniai veiksniai sukuria tautą kaip gamtinį dalyką arba kaip gamtinį vienetą. Tuo tarpu kultūriniai veiksniai tautai suteikia kultūrinio vieneto pavidalą.

Evoliucijos tarpsnyje tauta jau yra. Tam tikra žmonių grupė jau yra išskirta iš visumos, atskirta nuo kitų ir sujungta savyje. Kaip vienetas, tauta jau yra sudaryta. Bet šitasai vienetas yra dar tik gamtinis vienetas, ir šitoji tauta yra dar tik gamtinė tauta (Naturvolk). Gamtinį tautos išsivystymo tarpsnį galima lyginti su individo brendimu motinos įsčiose, kur gamta turi didžiausią veikimo dalį. Šiuo metu tauta gyvena tarsi gamtos įsčiose, kur gamtiniai veiksniai formuoja atramą tolesniems kultūros žygiams. Tautos neatsimena šito laikotarpio, nes tuomet jos dar neturi istorijos. Istorinė jų sąmonė tuomet dar nėra atbudusi. Išvidiniai (rasė) ir išviršiniai (gyvenamoji aplinka) veiksniai visai savaimingai jungia žmones tarp savęs, įdiegia jiems bendrų bruožų ir tuo būdu juos atskiria nuo kitų, esančių kitokių gamtinių veiksnių įtakoje. Tauta kaip gamtinis vienetas yra tik prigimtosios evoliucijos padaras. Kai kas šitą evoliuciją vadina prigimtąja istorija (histoire naturelle) (2). Bet žodis istorija čia yra vartojamas tiktai prigimtojo tapsmo prasme. Jis anaiptol čia nereiškia sąmoningo ir valingo žmogaus prisidėjimo. Gamtiniame tautos tarpsnyje žmogus dar neturi savo dalies.

b) Gamtinio vieneto trūkumai

Tautos augimas gamtos prieglobstyje yra būtinas. Be jo tauta ne tik neįstengtų išsivystyti toliau, bet josios net negalėtų būti kaip tautos. Vis dėlto šitasai tarpsnis dar nėra tautos formavimosi pabaiga. Pilnutiniam tautos išsivystymui vienų gamtinių veiksnių nepakanka. Tauta kaip gamtinis vienetas turi du pagrindinius trūkumus: ji yra nepilna ir nepastovi.

Kad tauta kaip gamtinis vienetas yra dar nepilna, aišku jau ir dėl to, jog ji dar nėra patyrusi trečiojo veiksnio įtakos: ji dar nėra išgyvenusi istorinio savo likimo. Josios išsivystyme dar yra likusi spraga, dar yra likęs vienas tarpsnis, kurį ji turi pasiekti. Išvidinis josios likimas ją verčia eiti tolyn, nes sustoti kartu su evoliucija reikštų atsisakyti išplėtoti savo buitį. Evoliucijos sukurta tauta kaip gamtinis vienetas yra tik tautos įvadas, bet ne pati tauta. „Gamtos bendruomenė be kultūros bendruomenės gali dominti antropologus kaip rasė, bet ji dar nesudaro tautos" (3). Gamtiniai veiksniai suformuoja fizinį tautos tipą, pasakytume, tautos kūną, kuris, tiesa, daro didelę įtaką psichiniam tipui, bet kuris vis dėlto dar nėra visa tauta. Gamtinė tauta yra nepilna tauta, o nepilna tauta yra neatbaigta, todėl netobula ir nepastovi.

Gamta ne tik vienija, bet ir skaldo, nes josios dėsniai veikia ligi pat galo, jei nėra aukštesnio prado, kuris juos tvarkytų ir jų veikimą atsvertų. Individualinės augimo jėgos sukurtų milžinišką kūną, jei nebūtų principo, kuris jas apvaldytų. Virškinimo jėgos suskaldytų maistą ligi cheminių elementų, jei nebūtų prado, kuris jas sustabdytų. Gamta iš esmės reikalauja tvarkytojo. Ji pati yra tik jėga. Tai liečia ir visą gamtą, ir tuos veiksnius, kurie sukuria tautą kaip gamtinį vienetą. Rasė ir gyvenamoji aplinka iš karto, žmones jungia. Bet vėliau jos pradeda skaldyti tai, ką buvo sujungusios. Į rasinio vieningumo sujungtą grupės dalį įsimaišo svetimo kraujo. Jis veikia savo kryptimi ir šitą mišrią dalį po kiek laiko išskiria iš visumos. Rasė tampa suskaldyta į šakas (4). Gyvenamoji aplinka, kurioje apsistoja rasinė žmonių grupė, veikia ją vienodai tuo, kas šioje aplinkoje yra vienoda. Bet paskui šitą vienodą įtaką eina skirtingas veikimas, kyląs iš gyvenamosios vietos skirtingumų. Sunku žemėje rasti didesnį sklypą, kurio klimatas, teritorija, augmenija ir gyvulija būtų vienodi. Tiesa, šitasai sklypas apskritai turi vienodų bruožų ir vienodų ypatybių. Jie žmones jungia. Bet kiekvienas jo kampelis turi ir skirtingų žymių, kurios su jomis susiliečiančius žmones veikia tuo, kas yra skirtinga, ir dėl to juos išskiria iš kitų. Svetimo kraujo įsiliejimas ir gyvenamosios aplinkos nevienodumas kuria tautoje gentis, kiltis, grupes ir tarmes. Ir turbūt nėra pasaulyje nė vienos tautos, kuri būtų visiškai vienalytė, kuri nebūtų patyrusi skaldomosios gamtos įtakos.

Paliktos vienos gamtos poveikyje, šitos gentys, kiltys, grupės, tarmės kiekvieną kartą vis labiau skiriasi ir vis labiau ardo tąjį vienetą, kuriam pirmiau jos priklausė. Jos dabar kuria savus vienetus. Dėl to „kiekviena tauta, kuri remiasi tiktai kilmės bendrumu, yra visuomet tykoma tautinio suskilimo pavojaus" (5). Sitam pavojui pašalinti reikia aukštesnio dalyko, reikia vienijančio dvasinio prado, kuris atsvertų skaldančią gamtos įtaką ir skylančias grupes sujungtų aukštesnio gyvenimo ryšiais. Šitasai aukštesnysis pradas ir yra ne kas kita, kaip kultūros bendrumas. Gamta skaldo, dvasia vienija.

c) Kultūrinis vienetas

Tauta į atbaigiamąjį savo išsivystymo tarpsnį įžengia tiktai tada, kai tampa kultūriniu vienetu, kai bendri žygiai ir bendra kūryba iš vidaus aukštesne jungtimi suriša individus ir grupes. Šitoji jungtis tautai atsiranda tada, kai ji pradeda gyventi vienodą ir bendrą istorinį likimą, nes, kaip matėme, tautos istorija iš esmės yra tautos kūryba, vadinasi, kultūra. Istorinis likimas sukuria tautą kaip kultūrinį vienetą (Kulturvolk). Tai, kas gamtos veiksnių buvo tik pradėta, tik pažymėta, tik užminta, šitame tarpsnyje esti išvystoma, išryškinama ir atspėjama. Ant gamtos prirengto pamato tauta dabar statosi kultūros rūmus.

Šito tarpsnio pradžią yra įprasta vadinti tautos išėjimu istorijos vaidyklon. Tai yra įdomiausias ir kartu mažiausiai ištirtas įvykis. Kažin kokių nežinomų priežasčių pažadintos, pasikeičia tautos lyg galinga banga, dažnai palieka ir net sudegina savo sodybas (6), susijungia į milžiniškus būrius, išsirenka vadus ir išžygiuoja - ne kartą pačios nežinodamos kur. Jau Aleksandro Didžiojo laikais Pytheas atrado prie Reino gyvenančias tautas, kurias mes šiandien vadiname germanais (7). Bet reikėjo dar pusės su viršum tūkstančio metų, kad šitos tautos išeitų iš miškų, sutrupintų liegstantį Rymą ir pradėtų naują visuotinės istorijos tarpsnį. Kas jas stūmė į šitą naują gyvenimą, pilną nelaimių, skurdo, vargo, žudynių, bet kartu garbingų pergalių ir laimėjimų? Materialistinis istorijos supratimas aiškina tai medžiaginių gėrybių (maisto, vietos, turto) stoka ir noru kitur daugiau jų susirasti. Sakykim, kad tai tiesa. Bet ar šitas stokos pajautimas, ar šitas tolio ir erdvės suvokimas nėra išvidinio tautos pribrendimo ženklas? Ar tauta, žinanti, kad jai, kaip vienetui, šitoje vietoje jau ankšta, kad ji, kaip vienetas, jau gali iškeliauti kitur (individui niekad nebuvo ankšta, ypač senaisiais laikais; individas taip pat visada gali išeiti iš savo šalies), nėra labiau subrendusi už tą, kuri tokio žinojimo dar neturi? Materialinių gėrybių stoka gali būti išviršinis akstinas tautai apsireikšti. Bet išvidinė priežastis visados yra tam tikras tautos pribrendimas gyventi vieningą kultūrinį gyvenimą. Kas yra šitas pribrendimas iš esmės, kultūros filosofija šiandien dar nežino.

Istorinis tautos pasirodymas yra pirmoji kūrybinio tautos pajėgumo apraiška. Tai, kas gamtiniame tarpsnyje buvo rengiama tik būtinos evoliucijos, dabar yra papildoma ir tęsiama laisvos kūrybos. Istoriniame tarpsnyje yra kuriama socialinė santvarką, gema mokslas, menas, tobulėja net ir religinės formos. Pirmykštės kūrybos laikotarpis yra didvyrių ir legendų tarpsnis, nes individualiniams žygiams šio meto dirva esti labai palanki. Tiesa, kultūrinis tautos gyvenimas šiuo metu yra dar tik užuomazgoje. Bet jis jau yra tikras kultūrinis gyvenimas. Jis gali būti netobulas, bet jis jau yra. Tauta jau yra palikusi gamtos prieglobstį ir pradėjusi naują savo vystymosi tarpsnį, kur svarbiausiu ir pirmaeiliu veiksniu dabar yra jos pačios kūrybinės galios. Kultūriniai veiksniai iš esmės yra skirtingi nuo gamtinių veiksnių, ir todėl istorinis tautos gyvenimo tarpsnis iš esmės yra skirtingas nuo gamtinio tarpsnio. Tauta visados lieka ta pati. Bet šitoji ta pati tauta dabar įeina į visai kitokį savo vystymosi periodą. Pirmiau gamta rengė tik atramą, tik sąlygas ir nusiteikimus. Dabar kultūra turi šitas sąlygas išpildyti ir nusiteikimus išvystyti, paversdama juos veikiančiomis jėgomis. Gamta brandina tautos kūną (fizinį tipą), kultūra turi subrandinti tautos dvasią (psichinį tipą) ir tuo būdu išryškinti individualybę.

Tik dabar tauta tampa atbaigta, kaip vienetas. (Patsai šitas vienetas gali tobulėti neribojamas.) Kultūra sujungia beskylančias gentis ir gimines išvidiniais ryšiais: jos pasijaučia esančios ne savarankiški vienetai, bet dalys didžiulio vieneto tautos. Jų gyvenimas darosi palenktas visumos gyvenimui.

Vienodas ir bendrai pergyventas istorinis likimas, kaip jau buvo minėta, atskiria tautą nuo kitų grupių, kurios tegul ir būtų buvusios vienodų gamtinių veiksnių įtakoje, bet kurių kultūrinis gyvenimas nuėjo kita kryptimi. Kultūra turi tautai išskiriamosios reikšmės. Todėl istorinis likimas tautai kaip vienetui yra tas pats, kas apibrėžčiai rūšinis skirtumas (differentia specifica). Jis tautą visiškai specifikuoja. Jis duoda jai savotišką, tai yra tikrai tautišką (vad. nepakartojamą ir nepasekamą) lytį ir savotiškų bruožų įspaudžia visam josios gyvenimui. Tautą specifikuoti pradeda jau gyvenamoji aplinka. Bet šitą darbą atbaigia istorinis likimas. Istoriniame tarpsnyje tauta patiria visas tas įtakas, kurių kultūra daro bet kuriam gamtiniam dalykui.

d) Tauta kaip prigimties ir kultūros sintezė

Tauta kaip vienetas nėra nei vienos prigimties padaras, kaip rasė, nei vienos kultūros, kaip valstybė. Tautai kilti reikia glaudaus prigimties ir kultūros bendradarbiavimo. Todėl ir tautos esmės supratimas negali būti vienašališkas. Kas tautą laiko tiktai prigimties padaru, tas ją suplaka su rase. Kas tautai pripažįsta tik kultūros įtaką, tas ją suplaka su valstybe. Pirmasis vienašališkumas yra pergyvenamas dabar rasizmo pavidalu, antrasis vyravo prieš didįjį karą absoliutizmo forma. Kiek rasizmui tauta yra lygi rasei, tiek absoliutizmui tauta buvo lygi valstybei. Bet kaip rasės nepakanka tautai, lygiai taip valstybė nėra būtina tautai. Tauta nesutampa nei su rase, nei su valstybe: abiejų šių dalykų sąvokos yra platesnės už tautos sąvoką. Tauta atsiremia į rasę ir siekia valstybės. Bet ji pati nėra nei rasė, nei valstybė, nes ji yra jungtinis evoliucijos ir kūrybos vaisius.

Gamtiniai ir kultūriniai veiksniai tautos susidaryme yra skirtingi, bet jie nėra atskirti. Istorinis tautos gyvenimo tarpsnis prasideda labai neryškiai. Tiesa, tautos pasirodymas istorijoje ne kartą yra pažymimas tam tikra data. Bet iš tikro šitoji data reiškia tik svarbesnį įvykį, o ne kultūrinio tarpsnio pradžią. Kaip gamtiniai veiksniai daro įtakos ir kultūriniame tarpsnyje, taip kultūriniai veiksniai pradeda formuoti tautą dar anksti prieš josios išėjimą istorijos vaidyklon. Dainos, pasakos, mitai, papročiai - vis tai yra kultūros laimėjimai. Tuo tarpu didelė dalis jų yra sukurti dar prieš tikrąją tautos istoriją. Antra vertus, ir kultūriniame tarpsnyje tautos keičia gyvenamąją savo vietą, susitinka su svetimos rasės žmonėmis, su jais susimaišo ir susilieja. Visa tai taip pat nelieka be didesnės ar mažesnės reikšmės. Tautos kaip vieneto gyvenime įvairūs veiksniai yra labai susipynę. Juos galima teoriškai išskirstyti ir suklasifikuoti. Bet praktiškai jų negalima atskirti.

Dėl šito susipynimo tautos gyvenimas organiškai sujungia savyje prigimtį ir kultūrą. Evoliucija ir kūryba, būtinybė ir laisvė yra du svarbiausi istorinio vyksmo veiksniai. Ryškiausiai jie pasirodo tautos gyvenime. Tautoje mes aiškiai patiriame ir gamtos įtaką, ir laisvas žmogaus pastangas. Tautoje prigimtis nelieka šalia istorijos, kaip ten, kur negyvenama žmonių arba kur šitie žmonės yra dar tik gamtos vaikai. Tautoje ir kūnas, ir žemė yra įimti į istoriją. Rasė ir gyvenamoji aplinka sąlygoja tautos kultūros eigą. Bet šitoji kultūra savo ruožtu daro įtakos rasei (higiena, medicina) ir gyvenamajai aplinkai (ūkis, keliai, sodybos). Prigimtis čia tarsi atgyja ir dalyvauja tautos likime. Tautos istorija neslenka viršum prigimties, bet į ją įeina ir ją keičia. Prigimtis darosi istorijos arba kultūros nešėja, o kultūra padaro prigimtį kultūrine. „Prigimtis ir istorija taip suauga tautoje, jog istorija vyksta tik su prigimtimi, ir prigimtis dėl to tampa istorine" (8) Tauta kaip vienetas yra prigimties ir kultūros sintezė. Jau tik šitas organiškas tautos pobūdis praskleidžia josios esmę ir kartu nurodo kelią į tikrą ir visapusišką tautos supratimą.

Antrąją teksto dalį rasite čia

------------

1. Plg. Messianisme ou Réforme absolue du savoir humain , Paris, 1847. 

2. Plg. M. Bérillon. Les caractères nationaux, Paris 1920. 

3. O. Bauer. Nationalitätenfrag e u. Sozialdemokratie, p. 119. 

4. Pvz., baltosios rasės yra 2 didelės grupės : Eurafrikos ir Eurazijos. Pirmoji su 8-iomis, antroji su 5-iomis šakomis. 

5. O. Bauer, op . cit., p. 30. 

6. Plg. Cezaris. De bello gallico, lib. 1. 

7. Plg. O. Schräder. Reallexikon de r indogermanische n Altertumskun de , I, Berlin, 1917-1923, p. 382. 

8. H. Weinstock. Volk u. Erziehung , „Neu e Jahrbüche r für Wissenschaft u. Jugendbildung" , 3 sąs., 1933, p. 210. 

Iš veikalo „Tautinis auklėjimas". Antanas Maceina. Raštai VII: Pedagogikos filosofija („Minties" leidykla, 2009 Vilnius)

Šaltinis: www.maceina.lt