Kazimieras Garšva. Mažaraščiai tvarko raštą

Kultūros ministro sudaryta darbo grupė parengė rekomendacijas dėl šešioliktosios Vyriausybės 2012–2016 m. programos. Užsimojus „tvarkyti“ daugiausia kalbos dalykus (valstybinės kalbos egzaminą, vardų, pavardžių, gatvių, vietovardžių ir kitų dalykų rašybą), į šią grupę nebeįtrauktas nė vienas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys, nors būtent ši Komisija, o ne Kultūros ministerija atsakinga už kalbos tvarkymą ir priežiūrą. Kai Rusijos caras lietuviams rengė naują raštą, į pagalbą pasikvietė ir kalbininką – lietuviškai pramokusį Palenkės vaivadijos lenką Stanislavą Mikuckį, o Nepriklausomos demokratinės Respublikos raštui tvarkyti, pasirodo, nė vieno kalbininko nebereikia. 

Rekomendacijose liko per 30 skyrybos, rašybos, gramatikos, stiliaus klaidų. Ar tai labai kultūringa? Ar dėl to reikia ir iki gyvos galvos „užtikrinti asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisę lengvatinėmis sąlygomis laikyti valstybinės kalbos egzaminą“? 

Dėl didžiulio Lenkijos kai kurių valdininkų, autonomininkų spaudimo pirmiausia trokštama sulenkinti dažniau vartojamą valstybinės kalbos dalį – vardyną. Kad būtų paprasčiau, nė viena valdžia į vardyno specialistus nesikreipė, o jų pastabas nuleidžia negirdomis. 

Diskusija vyksta ne dėl lenkų pavardžių rašybos, o dėl mūsų abėcėlės. Lietuva nereikalauja keisti lenkų kalbos abėcėlės, autentiškai rašyti baltiškas pavardes etninėse lietuvių žemėse, vietovardžius, o daliai lenkų tebeatrodo, kad Lietuva – jos pakraštys, kur tebeveikia Lenkijos įstatymai. Dalis Lietuvos ministrų, žurnalistų, „politologų“ darbuojasi geriau net už Lenkijos įtakos agentus. Jie tiek netiesiogiai prievartavo vieną Valstybinės lietuvių kalbos pirmininkę (tik ne A. Rosiną, kurį mažaraščiai vadina italu Rosiniu), kad ta buvo priversta sutikti, jog „vardų ir pavardžių rašymas – tai ne lingvistinis, o politinis klausimas“, kurį gali tvarkyti vieni kosmopolitai ir kalbininkų šantažuotojai. 

Norėdami atsikratyti kalbininkų „globos“, kalbotyros diletantai paskelbė, „kad asmenvardžiai nereiškia sąvokų ir neturi leksinės reikšmės“. Iš tikro tikriniai žodžiai, kaip ir bendriniai žodžiai, paklūsta kalbos fonetikai, morfologijai, rašybai, turi savo motyvaciją, o kilę iš pravardžių pavardės – ir buvusią leksinę reikšmę. „Išblaškius dūmų uždangą, tyčia paleistą pridengti atakai prieš pavardžių lietuviškumą ir galutinai įsitikinus, kad pavardės gali priklausyti tik kalbai, kartu tampa aišku, jog lemiamą balsą svarstymuose dėl pavardžių vartojimo vienokiu ar kitokiu pavidalu turi turėti ne kokie profanai, o kalbininkai (V. Urbutis. Pavardžių pradžiamokslis. Vilnius, 2010, p. 9). Mūsų asmenvardis – ne tik „unikalus asmens tapatybės žymuo“, bet ir LDK kultūros paveldas, su kalba priklausantis ne tik konkrečiam asmeniui, o visai tautai. Prof. V. Urbutis yra nurodęs, jog pavardės tikrasis šeimininkas yra ne ja įvardijamas asmuo, o kalba, tauta ir valstybė, kuriai ta pavardė priklauso. 

Trokštant žūtbūt įteikti dovaną buvusiam „strateginiam partneriui“, ieškoma kad ir menkiausių landų, nevengiama net dezinformacijos. Tas klausimas pakeičiamas dviguba w (iš tikro ateitų 130 lotyniškų analfabetų raidžių, kurių nemokama ištarti ir įvertinti), siūloma Lietuvos piliečių pavardžių rašybą sujungti su užsieniečių pavardžių rašyba, be gailesčio iškraipomi ratifikuotų sutarčių reikalavimai ir net šio straipsnio autoriaus skyrelis apie rašybą ir transkripciją „Dabartinėje lietuvių kalbos gramatikoje“ (1985, 1994, 1996, 1997, 2006). Išnašoje „nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos“ trys užsienietiškos raidės kalbama apie užsienio, o ne Lietuvos Respublikos pavardes, ir ta pastaba nė kiek internacionalistams negali pasitarnauti. Nesant pakankamo pagrindo pavardės negali būti ir keičiamos vien „pagal asmens dokumento turėtojo prašymą“ užsienio kalba. 

Lietuvoje nėra tradiciškai ir gausiai gyvenančių tautinių bendrijų su tradiciniais autentiškais jų vietovardžiais, todėl vietovardžių keitimo klausimas nebesvarstytinas. 

Habil. Dr. Kazimieras Garšva yra dabartinės lietuvių kalbos gramatikos ir Tautinių mažumų įstatymo bendraautorius