Jonas Kazimieras Švagžlys. Dar kartą apie Kovo 11-osios eitynes

Šiemet, Vilniaus miesto savivaldybei atsisakius išduoti leidimą rengti jau tradicinėmis tapusias patriotines eitynes Gedimino prospekte ir pasiūlius patriotams žygiuoti kitoje Neries pusėje esančioje nuošalioje Upės gatvėje, keli tūkstančiai Nepriklausomybei neabejingų piliečių nusprendė vis vien pražygiuoti svarbiausia sostinės gatve ir taip paminėti jiems brangią Nepriklausomybės dieną. Kaip ir tikėtasi, incidentų buvo išvengta. Nieko keisto - juk dauguma eitynių dalyvių buvo ne kokie nors radikalai, o paprasti, kultūringi žmonės, nusprendę Lietuvai svarbią dieną paminėti visiems atvirame renginyje.

Vis dėlto pasipiktinimo, nors gerokai mažesnio nei ankstesniais metais, buvo ir šiemet. Eitynių metu su plakatais „Sėsi patriotizmą – pjausi nacionalizmą“, „Nacizmui – ne“ bei panašiais būriavosi Paleckio „Fronto“ bei pogrindinės organizacijos „Antifa“, Europos šalyse atsakingos už daugelį teroro išpuolių, nariai, apie visuomenės „fašizaciją“ ir vėl kalbėjo tolerantiškais save laikantys ir kairiaisiais intelektualais prisistatantys apžvalgininkai (kurie, turbūt vadovaudamiesi begalinės tolerancijos idėjomis, nieko blogo nemato Femen išpuoliuose prieš krikščioniškus religinius simbolius).

Šių asmenų pasipiktinimas taikiomis patriotinėmis eitynėmis visiškai nestebina. Juolab, kad Lietuvos koloborantus šlovinančios partijos lyderiui ar Sąjūdžiu pasibjaurėjusiems ir dešimtis milijonų žmonių išžudžiusių komunistinių režimų simboliką naudojantiems Naujosios Kairės atstovams Kovo 11-oji išvis vargu ar yra šventė, greičiau tai jiems yra gedulo diena, reiškianti „fašistinės“ Lietuvos (prisiminkime 2011 m. jų bei jiems prijaučiančių anarchistų akciją „Parduok fašistinės Lietuvos pilietybę“) atsiradimą, grobuoniško kapitalizmo įsigalėjimą, nutraukusį „socialistinio rojaus žemėje“ statybą.

Stebinti gali nebent premjero Algirdo Butkevičiaus sprendimas Naujosios Kairės lyderį Andrių Bielskį paskirti savo visuomeniniu patarėju bei šio žmogaus dėstymas Mykolo Romerio universitete – į klausimus, ką bendro su europietiškuoju socialdemokratizmu turi komunistinės simbolikos viešas naudojimas bei tokių idėjų plėtra, bei kaip būsimiems teisininkams gali dėstyti žmogus, nieko blogo nematatantis Lietuvos valstybinių simbolių išniekinime ar vandalų išpuoliuose, veikiausiai galėtų atsakyti tik pats A. Bielskis ir jo darbdaviai.

Užtat nustebino daugelio protingų bei, atrodytų, valstybiškai mąstančių asmenų pasipiktinimas kaip niekad taikiomis Kovo 11-osios eitynėmis. Po šių eitynių socialiniuose tinkluose daugelis dešiniųjų pažiūrų politikų bei visuomenės veikėjų išreiškė nepritarimą eitynėse dalyvavusiems žmonėms, aršios kritikos susilaukė ir Gedimino prospektu žygiavę garbaus amžiaus signatarai. Panašią kritiką savo tekste išsakė ir apžvalgininkas Vladimiras Laučius. Svarbiausias kritikos argumentas – jog eitynėse dalyvavo keletas prastos reputacijos politikų bei ultradešiniųjų radikalų.

Visa ši kritika būtų suprantama 2008 ar 2011 m. Tuomet eitynėse itin didelę dalį dalyvių sudarė skustagalviai, buvo skanduojami kitataučius žeidžiantys šūkiai, masiškai naudojama į nacistinę panaši simbolika. Bet šiemet juk buvo kitaip – visokio plauko radikalai tesudarė kaip niekad mažą dalyvių dalį, o ir tų radikalų tik vienas kitas skandavo radikalius šūkius ar turėjo su savimi kontraversiškai vertintinos simbolikos.

Kita vertus, eitynių kritikai kalba daugiausia apie tai, jog pats dalyvavimas viename renginyje su keletu tokių veikėjų diskredituoja pačią šventės esmę, anot jų, jei patriotai sutinka dalyvauti vienose eitynėse su ultranacionalistu Ričardu Čekučiu ar skandalingai pagarsėjusiais politikais Vytautu Šustausku ar Petru Gražuliu, vadinasi, ir patys yra nepriešiški minėtųjų radikalų elgesiui arba tiesiog nesuvokia savo veiksmų.

Pozicija atrodo gal ir logiška, bet... Pažvelgus į svarbių krepšinio ar futbolo varžybų sirgalių tribūnas, jose galima išvysti ne mažiau nei minėti radikalai iššaukiančių fanų, tarp kurių pamatytume ir skustagalvių, ir mėgstamos komandos varžovus keiksmažodžiais įžeidinėjančių nepraustaburnių, ir kitų ne itin šviesių asmenybių. Ir šie veikėjai dėl iššaukiančios išvaizdos bei triukšmingų skanduočių atrodo gerokai labiau pastebimi už ramius, kultūringus žiūrovus. Tik ar dėl to visi sporto aistruoliai savaime yra tapatintini su minėtomis personomis, mat toje pačioje arenoje serga už tą pačią sporto komandą? Drįsčiau abejoti, nors pagal eitynių kritikų logiką jie smerkimo turėtų būti verti ne mažiau už Gedimino prospektu žygiavusius žmones. Pagal tokią logiką smerkimo sulauktų ir visos politinės partijos bei jų nariai (o gal ir rinkėjai), nes visose jose galima rasti ne tik dorų, šviesių žmonių, bet ir populistų, veidmainių, korupcija įtariamų asmenų.

Grįžtant prie Kovo 11-osios eitynių, šiemet jose, nepaisant savivaldybės draudimo, susirinko tūkstančiai žmonių, kurių tikslas – visiems kartu atšvęsti vieną svarbiausių Lietuvai švenčių, parodyti, jog Nepriklausomybė yra brangi kiekvienam Lietuvos gyventojui, nepriklausomai nei nuo jo amžiaus, nei nuo socialinės padėties, nei nuo galbūt skirtingų pažiūrų įvairiais klausimais. Juk Nepriklausomybės dienos šventė ir turi vienyti, o ne skaldyti tautą! Šiose eitynėse išvydome Sąjūdžio lyderius, Nepriklausomybės Akto signatarus, žygiuojančius kartu su Lietuvos istorijai neabejingu jaunimu, ir visai nesvarbu, kad buvusių Sąjūdžio lyderių pažiūros daug kur išsiskiria – Nepriklausomybė vienodai brangi jiems visiems.

Keistai skamba kritikų argumentai, jog renginys įgyja visai kitokią prasmę dėl keliolikos jose dalyvaujančių radikalų ar prastos reputacijos politikų. Nejaugi tūkstančiai jose dalyvavusių patriotų turėjo išsiskirstyti, mat minioje pasirodė keletas šovinistine simbolika nešinų skustagalvių ar skandalingai pagarsėjusių politikų? Ar išvis ignoruoti šį renginį ir viešą Nepriklausomybės dienos šventimą palikti visokiems marginalams? Kovo 11-oji yra šventė visai Lietuvai, o patriotinės eitynės – visiems atviras renginys, jame dalyvauti gali kiekvienas norintis, tad nieko keisto, kad jose susirenka įvairūs žmonės ir kad kai kurių iš jų pažiūros ar elgesys gali atrodyti nepriimtinai. Pagaliau, kodėl apie visą renginį sprendžiama tik iš keleto jame dalyvavusių prastos reputacijos veikėjų, o ne daugumos dalyvių? Ir kurie šio renginio dalyviai reikšmingesni - nebrandūs skustagalviai bei keletas politikos skandalistų ar tokios asmemenybės kaip Algirdas Kaušpėdas, Romualdas Ozolas, Algirdas Patackas, t. y. žmonės, kuriems pirmiausia ir turime būti dėkingi už Lietuvos Laisvę?

Savo straipsnyje apie tolesnes Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų perspektyvas Seimo narė Rasa Juknevičienė pabrėžė šios partijos ryšį su Sąjūdžiu, pristatė ją kaip Sąjūdžio idealus puoselėjančią politinę jėgą. Todėl ypač keistai atrodo kai kurių TS-LKD narių, ypač jaunimo, socialiniuose tinkluose reiškiama nepagarba eitynėse dalyvavusiems Sąjūdžio aktyvistams, kas verčia kelti klausimą, ar Sąjūdis daugeliui šios partijos narių dažnai nėra tiesiog priemonė pritraukti vyresnio amžiaus rinkėjų balsus, pamirštant tiek apie Sąjūdžio idealus, tiek apie pagarbą jo iniciatoriams? Žinoma, galima nepritarti Romualdo Ozolo bei Algirdo Patacko pažiūroms (juk nuomonių įvairovė yra pamatinė demokratijos vertybė), tačiau tai nesuteikia jokios moralinės teisės jauniesiems konservatoriams šiuos žmones mažiau gerbti, juolab tyčiotis iš jų.

Šios eitynės parodė, kad Nepriklausomybės diena vienija Lietuvos žmones. Parodė ir tai, jog viešas jos šventimas rūpi ne tik radikalams, bet ir kitiems piliečiams, kuriems yra brangi Lietuva. Tai dabar pripažįsta ir Vilniaus meras, pažadėjęs kitąmet leisti šias eitynes Gedimino prospekte. O eitynių kritikų norėtųsi paklausti, kokie yra jų pačių nuopelnai Lietuvai, kurie leistų jiems negerbti žmonių, kurių pastangų dėka mes gyvename laisvoje demokratinėje valstybėje?

Šaltinis: www.bernardinai.lt