Dovydas Skarolskis. Apie vorų patriotizmą

Kovo 11-oji jau čia pat. Su savo grožybėmis ir keistenybėmis – vėjyje banguojančios trispalvės, vieno kito asmens pakilesnė nuotaika, tautininkų ir co. eitynės kiek kitokia gatve. Sakysit: „Žinom, žinom, jaunuoli, – baik mums porinti tai, kas nieko nestebina.“ Bet šis tas lieka nepastebėta. Tai – kasmetinis ir tradicija tapęs radikalios dešinės koncertas „Tėvynei“, kuris būtent ir vyksta po garsiųjų eitynių.

Kodėl verta apie jį kalbėti? Todėl, kad vien jo plakatas kelia daug klausimų, kurie yra susiję su lietuviška ir radikalios dešinės tapatybėmis. Prieš kelerius metus Lietuvai švenčiant vardo paminėjimo tūkstant­metį, šio koncerto plakatas vaizdavo nukirsdintą Šv. Brunoną. Quentino Tarantino operatorių nepavijęs kraujo fontanas nesukėlė didesnio visuomenės dėmesio.

O kaip sakoma, jei kiaulę bažnyčion įleisi, tai ir ant altoriaus užlips. Šiuometinis plakatas vaizduoja degančią bažnyčią ir du baltus – lietuvius, kurie šildosi rankas prie ugnies. Koncerto rengėjai (motoklubas „Vorai MC“) plakatu duoda žinią, kad lietuvybė, kurią įkūnija pagonybė ir karingumas, yra visiškai priešinga krikščionybei. Bet ar taip yra bent kiek daugėliau teisinga prielaida?

Čia smurtas rodomas kaip lemiamas veiksnys, kuris gynė etnologinį ir kultūrinį baltų tyrumą ilgus amžius – esą vien vedami pagoniškų šaknų baltai narsiai kovojo prieš savo priešus. Bet tai yra ne kas kita, ką galima vadinti tautinio mito kūrimu, kuris turi vienyti tam tikras subkultūras ir ideologijas. Toks mitas subanalina Lietuvą formavusią istoriją kone iki Asterikso ir Obelikso nuotykių.

Sykiu su mitu, abu vaizdiniai turėtų kelti keisto pobūdžio pasitenkinimą kiek­vienam koncerto lankytojui – juk pastarųjų metų laikotarpyje sudegė keletas bažnyčių, o šventojo mirtis yra panaši į provokaciją prieš vyraujančią Lietuvoje konfesiją.

Deja, plakato geležiniams medkirčiams trūksta ne tik širdies, bet ir proto – ankstyvieji baltai pasižymėjo primityvioms Šiaurės gentims būdinga drąsa, kurią nustelbė aukštesnio lygio krikščioniškoje Europoje vyravusi kultūra.

Galime didžiuotis egzistencinėmis pergalėmis prieš kvazikrikščioniškus ordinus, bet ne pagonybė padarė LDK galingu politiniu vienetu. Plečiantis LDK, kunigaikščiai suvokė, kad kelias į centralizuotą junginį galėjo būti tik per religinę toleranciją. Galima sakyti, kad įvairios pakantumo apraiškos stip­riai prisidėjo prie 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos atsiradimo.

Įdomu yra tai, kad plakatų autoriai nesuvokia, ką davė ir ką atėmė krikščionybė. Vietoj pagonybės lietuviškose teritorijose stojus krikščionybei, į mūsų kraštą atkeliavo aukštesnė kultūra ir mokslas, tarptautinis pripažinimas ir galimybės padidinti savo tautinį išlikimą, tampant forpostu prieš Rytus. Net plakate naudojamas šriftas, kuris autoriams romantiškai siejasi su pagonių viduriniais amžiais – šlove žemaičių ir lietuvių, yra senovinis gotikinis (t.y. krikščioniškas), o tūkstantmečio minėjimo koncerto kaina 66,6 Lt irgi turėjo, nors ir negatyvią, bet grynai krikščioniškos mitologijos potekstę.

Koją sveikam protui čia kiša su radikalios dešinės ir skinheadų judėjimais susijusi neopagonybė, kuri yra ne mažiau romantinis išmislas už ankščiau minėtą baltų gotikinį šriftą. Šiems judėjimams neabejotinai įtakos yra padaręs nacizmas, kuris, nors ir buvo iš dalies ateistinis, bet ieškojo būdų, kaip rekonstruoti senuosius pagoniškus tikėjimus – arijų rasės pagrindą, sutvirtinantį žemės ir kraujo simbolius. Filosofas Jürgenas Habermasas yra sakęs, kad tai, ką matome šiandieninėse ezoterikos knygynų lentynose, atrodo kaip ego silpnumo ir regresijos simptomas bei siekis sugrąžinti kažką neįmanomo į mitines mąstymo formas, magines praktikas ir uždarus pasaulėvaizdžius, kuriuos Bažnyčia įveikė kovodama prieš pagonis. Kadangi baltai buvo uždari ir nepaliko įrašų apie senąsias savo apeigas, lietuviška neopagonybė klaidžioja tarp išlikusių artefaktų ir Habermaso minėtų mitinių mąstymo formų.

Kad ir ką sakytų dešiniųjų radikalų flangas, bet Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, istorija yra suaugusi su krikščionybe. Lietuvos Respublika nėra LDK, o pilnaverte valstybe tapome tik bręsdami XIX a. priespaudoje ir atgaudami laisvę XX a. pradžioje. Kovo 11-osios signatarai nebuvo pagonys, kurie popiežių Joną Paulių II su palyda būtų pritvoję kuoka ir „pasiuntę į dangų“. O Vilniaus senamiestis, kuriuo taip giriamės pasauliui, yra kupinas ne pagoniškų, o krikščioniškų naujųjų laikų architektūros šedevrų – bažnyčių, pastatų, ornamentų. Metas suprasti esminį skirtumą tarp to, kas buvo mūsų protėviai, kurių paveldu ir drąsa galime žavėtis, ir kas esame mes – modernios Lietuvos Respublikos vaikai.

Gyvename nebe tais laikais, kai norint pasiekti kitą Lietuvos pusę, tekdavo ne vieną parą joti ant žemaituko – gal laikas pradėti ir mąstyti pagal savo laikmetį. Nesmagu, kai medijose tenka regėti, kaip iš tokių protautinių plakatų kairieji išskaito interpretacijas apie seksualizuotą nacionalizmą, net jei juose vaizduojami transformeriai. Primityvumas yra primityvus, nesvarbu, kad seksualizuotas. Tik daugumos sutarimu apibrėžiant tautos, valstybės ir pilietinių vertybių sferą, galime paneigti tai, ką sako sukonstruotu tautiškumu kaltinantys kairieji. Esame maža tauta, kuri sugebėjo neišnykti tarp bandymų asimiliuoti, primesti svetimą kultūrą, taigi geležiniam medkirčiui pats laikas mesti karo kirvį, susirasti, ko jam betrūksta – proto ar širdies, ir pradėti iš tiesų dirbti vardan Tos – skatinti valstybės ir aplinkinių gerovę ir taikingai reprezentuoti šalį (priminsiu, kad plakatą „puošia“ ženkliukas „NACAA“, kuris reiškia, kad ne visų rasių žmonės bus įleisti į koncertą), kuri nors nesukūrė transformerių, bet turi vertingą istoriją.

Šaltinis: www.atgimimas.lt