Angonita Rupšytė. Vogėte ne iš santvarkos. Vogėte iš kombinato

Žmonių galvose laisvės idėja buvo gyva, bet tam, kad jie ateitų ir įmestų į balsadėžę biuletenį, reikėjo labai daug darbo, apie 1990-ųjų rinkimus pasakoja Sąjūdžio veikėja Angonita Rupšytė. Jos teigimu, Lietuvoje nutiko kaip ir daug kur – revoliuciją įvykdė idealistai, o jos vaisius nuraškė pragmatikai. 

Angonita Rupšytė yra vienas tų žmonių, kurie apie Sąjūdį žino daugiausiai. Nuo pat jo įsikūrimo A.Rupšytė visada buvo įvykių centre – koordinavo Sąjūdžio veiklą, organizavo rinkimų kampanijas, Baltijos kelią. Su ja kalbamės apie Sąjūdį, jo sėkmių ir nesėkmių priežastis ir Lietuvos visuomenę 23 metus po laisvę atnešusio pavasario.

„Visa tauta“ – simbolinė frazė

- Dažnai sakoma, kad Kovo 11-oji buvo visos tautos sutelktų pastangų vaisius. Ar Jūs sutiktumėte su tokia nuomone, ar vis dėlto Lietuvos nepriklausomybės siekė tik dalis tautos?

- Pirmiausia norėčiau pasakyti štai ką. Laisvės idėja žmonių galvose buvo gyva visada – šimtmečius, tūkstantmečius iki mūsų. Ji žmogui perduodama su motinos pienu. Per okupacijos dešimtmečius ji neužgeso ir Lietuvoje – tai rodo ir partizaninis pasipriešinimas, ir vėlesnio meto rezistencija. Taigi lietuvių tauta tikrai norėjo laisvės.

Bet kai kalbame apie „visą tautą“, tai – daugiau simbolinė frazė. Iš tikrųjų juk užtenka pažvelgti į 1990-ųjų rinkimus. Į juos atėjo tikrai daug žmonių, 70 procentų, bet tai juk ne visa tauta. O ir tarp išrinktųjų į Aukščiausiąją Tarybą (AT) ne visi balsavo už nepriklausomybę.

- Vis tik tuose rinkimuose didžioji dalis tautos parėmė Sąjūdį. O jau po mėnesio vykusiuose savivaldos rinkimuose Sąjūdis pralaimėjo. Kodėl taip nutiko?

- Per mėnesį buvo tiesiog neįmanoma jiems pasirengti. Savivaldos rinkimai turėjo vykti gegužės mėnesį, tačiau nuspręsta juos paankstinti, ir jie vyko jau kovo 24 d. Sąjūdiečiai neturėjo galimybių pasiruošti lygiai kovai prieš kolūkių pirmininkus, kurie buvo vietiniai karaliukai, jų rankose buvo kur kas daugiau resursų.

Nereikia pamiršti, kad ir prieš rinkimus į AT vyko didžiulė kova. Ir jau tuose rinkimuose Sąjūdis laimėjo ne visur. Mūsų pozicijos daugelyje rajonų nebuvo labai stiprios. Nebuvo taip, kad žmonės tiesiog bėgo į apylinkes ir braukė kryželius prie Sąjūdžio kandidatų. Sąjūdis 1990-ųjų rinkimams pradėjo ruoštis jau 1989-ųjų sausio 5 d. Dar nebuvo įvykę rinkimai į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, o jau ruošėmės 1990-ųjų rinkimams, nors dar nebuvo aišku, kaip jie atrodys – juk dar nebuvo nei Baltijos kelio, nei Komunistų partijos Juodojo plenumo. Pasiruošimas rinkimams buvo ilgas, juodas, nenutrūkstamas darbas. Laisvės idėja galvose buvo, bet kad žmonės ateitų ir įmestų biuletenį į balsadėžę, reikėjo labai daug kruopštaus darbo.

Didžiausias išbandymas valdžia

- Vėliau Sąjūdis silpo dar labiau, suskilo ir jau 1992-aisiais daugumą parlamente iškovojo ekskomunistai. Kodėl Sąjūdžio valanda truko taip trumpai?

- Būtų galima vardyti daug priežasčių. Reikia suprasti vieną dalyką: nuo 1989-ųjų atsirado labai daug prieš Sąjūdį nukreiptos agitacijos, kiršinimo. Po daugelio metų, kai po truputį atsiveria KGB archyvai, daugelį dalykų matome kitomis spalvomis, nei matėme tuomet.

Bet, jei kalbame apie pralaimėjimą 1992-ųjų rinkimuose, tikriausiai kalta ir arogancija. Reikia nepamiršti, kad ir tie, kurie atvedė Lietuvą į laisvę, vis dėlto buvo tik žmonės, su savo ydomis ir silpnybėmis. Kai išlydėjome sąjūdiečius į AT, sakiau, kad žmonės viską atleis, tik neatleis, jei nebus žmogiškumo, jei per daug susireikšminsime. Neteigiu, kad visi buvo paliesti arogancijos, bet tokių buvo.

O rinkėjai puikiai mato, kaip išrinktas žmogus pasikeičia po rinkimų – kaip jis atrodė prieš juos, kaip atrodo po. Ne veltui sakoma, kad valdžia – didžiausias išbandymas, didesnis net už pinigus.

- Bet ar nebuvo ir taip, kad didelė dalis žmonių, 1990-aisias balsavusių už Sąjūdį, norėjo ne nepriklausomybės, o tiesiog sotesnio gyvenimo?

- Ne, manau, kad didžioji dalis jų vis tik norėjo nepriklausomybės. Man labai patiko amžiną atilsį signataro Gintaro Ramono žodžiai. Savo Joniškyje jis rašė, kad Sąjūdis negali pažadėti nieko kito, tik laisvę. 

Suprantate, laisvė yra ir apsisprendimas. Apsisprendimas, vogti ar nevogti. Apsisprendimas, išduoti ar neišduoti. Apsisprendimas, dirbti gerai ar dirbti valdiškai. Sąjūdis išties galėjo pažadėti tik laisvę. Šitą laisvę nepriklausomoje valstybėje žmogui pajusti savo kailiu kartais yra labai sudėtinga.

50 sovietinės okupacijos metų paliko savo įspaudą. Žmonės mėgsta sakyti: mes vogėme ir tokiu būdu kenkėme tuometinei sovietinei santvarkai. Betgi vogėte tai ne iš santvarkos, vogėte iš savo kombinato! Pati sovietinė santvarka stūmė žmones vogti, meluoti, elgtis dviveidiškai. Paskelbus nepriklausomybę šito staiga neatsikratysi.

Revoliucija prarijo savo vaikus

- Bet ar laisvė, kuri įsivyravo 1990-aisiais, nebuvo pernelyg nežmogiška? Užtenka prisiminti Jūsų paminėto G.Ramono likimą – nepriklausomoje Lietuvoje jis gyveno vargingai, visų užmirštas ir galiausiai nusižudė.

- Aš jums pasakysiu paprastai. Revoliucija savo vaikus suryja. Yra ir toks posakis: revoliuciją daro idealistai, pragmatikai ja pasinaudoja. Kalbėkime atvirai: ir tarp sąjūdiečių buvo labai įvairių žmonių. Visi atėjome iš tos pačios sistemos. Visi turėjome savo ydų, visi klydome.

Kovo 11-ąją paskelbta nepriklausomybė. Ką daryti toliau? Toliau reikia atkūrinėti valstybę. Tam tikriausiai nebuvo tinkamai pasirengta, nebuvo sukurta jos atstatymo programa. Tam tiesiog nebuvo laiko, nuo 1988-ųjų vasaros įvykis sekė įvykį.

Aišku, 1918-aisiais buvo dar sunkiau, tuomet neegzistavo jokios institucijos. Bet gal tada buvo daugiau idealistų, daugiau šviesuomenės, baigusios mokslus užsienyje. O mes visi buvome sovietinės sistemos vaikai.

Visada lenkiu galvą prieš Sąjūdžio žmones rajonuose, jie parodė didžiausią herojiškumą. Penki šeši žmonės ten turėdavo viską suorganizuoti ir dar pakelti milžinišką nomenklatūros spaudimą. Kiti juk tik žiūrėjo, kaip viskas pasibaigs, kur po to bus galima pasišildyti.

- Ar nėra tragiška, jog daugelio tų žmonių, kurie daug paaukojo, kad Lietuva būtų laisva, likimas susiklostė labai liūdnai? Ar nemanote, kad valstybė – arba patys sąjūdiečiai, kurie pateko į valdžios postus ar kuriems gyvenimas tiesiog susiklostė sėkmingiau – galėjo tais žmonėmis pasirūpinti?

- Žiūrint, ką turime omenyje, sakydami „pasirūpinti“. Tikriausiai jie nusipelnė pagarbos. Bet tuomet visi vis tik ėjo dėl Lietuvos. Jei tuo metu, pabrėžiu – tuo metu,­ parlamento gynėjų kas nors būtų paklausęs, ar jūs einate dėl medalio, dėl geresnio gyvenimo, jie tikrai būtų atsakę: dėl Lietuvos, dėl savo ateities. Žinote, kartais pagalvodavome, kad jeigu mūsų proanūkiai sulauks laisvės, tai jau vien dėl to verta kovoti. ­­

O pasirūpinti, manau, reikėtų kiekvienu žmogumi. Be abejo, reikėtų pasakyti „ačiū“, paklausti, kaip jis jaučiasi. Tiesiog neužmiršti. O mes užmirštame. Komunistų partija saviškių taip nepamiršo.

Su tais žmonėmis nebuvo išlaikyti ryšiai. Po nepriklausomybės jautėsi pasimetimas. Žinote, kas buvo bėda? Kai į AT pateko daug Sąjūdžio žmonių, Sąjūdis nukraujavo. Be to, už parlamento sienos nebeliko palaikančios jėgos – jėgos, kuri esant reikalui galėtų pabarti, pasakyti, kas daroma blogai. Tai irgi viena priežasčių, kodėl Sąjūdis prarado pradinę savo jėgą.

- Atėjęs į Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios minėjimą gali išvysti daug vyresnių žmonių, šiek tiek jaunimo. Bet visiškai nesimato žmonių tos kartos, kuri jau stovėjo Baltijos kelyje, kuri iškovotą laisvę gynė Sausio 13-ąją – 40-mečių, 50-mečių. Kaip manote, kodėl taip yra?

- Kažkiek tų žmonių yra. Dar kartą sakau – jų ir tada nebuvo tiek daug, tai mitas. Buvo prijaučiančių, kurie atėjo į kelis mitingus, bet paskui jie grįžo į normalų gyvenimą.

Bet daug tos kartos žmonių yra emigravę, patikėkite manimi. Aš ir pati susiduriu su žmonėmis, kurie kažkada buvo dideli Sąjūdžio aktyvistai, o dabar yra išvykę. Tai tikriausiai viena didžiausių Lietuvos problemų.

Lūžis jau įvyko

- Į Lietuvos ateitį žiūrite optimistiškai?

- Taip, optimistiškai. Jei jau niekuo nebetiki, labai sudėtinga toliau gyventi. Žmonės tikėjo Lietuvos laisve net tada, kai juos šaudė, kai vežė į Sibirą, jie ėjo į miškus net suprasdami, jog tai tikriausiai reiškia, kad netrukus žus. Tas tikėjimas buvo toks stiprus, kad persidavė ir mums, gimusiems okupacijos metais.

Persidavė ir pasididžiavimas tuo, ką turime. Taip, mes neturime iškasenų, naftos, bet turime tokią istoriją, toje istorijoje tokias asmenybes, tokią kultūrą, kalbą, tradicijas. Tai yra pamatas, į kurį galime atsiremti. Negalima savęs menkinti, nereikia diegti menkavertiškumo komplekso.

Jūs klausiate, ar aš esu optimistė. Aš pasakyčiau štai ką. Prieš keletą metų, minint Kovo 11-osios dvidešimtmetį, bendraudama su jaunais žmonėmis aš pamačiau lūžį. Ar jie pasiilgo tos romantikos, ar jie suvokė, kad gimė laisvoje Lietuvoje, ar kažkas jiems toje valstybėje atsibodo – jie pradėjo kažko ieškoti. Kai su jais kalbuosi, jų akys žiba. Kiek yra įdomių projektų, kiek įdomių idėjų. Kalbiesi su jais ir matai, kad ir jie tave supranta, ir tu juos.

Kartais jie manęs klausia, ką daryti, kad jų bendraamžiai nebūtų abejingi Lietuvai. Bet aš visuomet juos raminu – ir mūsų laikais visko buvo. Vieni labai stropiai mokėsi, buvo labai rimti komjaunuoliai, kuriems rūpėjo tik karjera, kiti buvo disidentai – visko buvo.

Bet lūžis tikrai yra įvykęs. Anksčiau kai kviesdavai jaunimą susidurdavai su abejingumu, jautei reakciją: „ką čia man, senole, pasakoji?“. Dabar yra kitaip. Todėl taip, aš esu optimistė.

- Ką reikėtų daryti, kad Kovo 11-osios idealai visuomenėje įsišaknytų giliau?

- Pasakysiu, ko nereikėtų daryti: neokupuoti patiems savęs. Jeigu sovietai okupavo mus iš išorės, tai aš raginčiau neokupuoti savęs iš vidaus. Atmeskime tam tikrus dalykus, tam tikras mums primestas vertybes. Nuo to, ar pavyks tai padaryti, priklausys mūsų valstybės ateitis.

Be to, svarbu neužmiršti švietimo, kultūros. Kai pažvelgiu į Pirmąją respubliką, į akis labiausiai krenta didelis dėmesys švietimui. Aišku, ir ten visko buvo, ir parlamentarai pykosi, riejosi. Bet visgi buvo kritinė masė, kuri suvokė, kad kuriant valstybę reikia daug ko atsisakyti. Toks požiūris turėtų po truputį sugrįžti. Nes žmogus gali turėti labai daug, gali daug valgyti ir vartoti, bet širdyje likti labai menkavertis.

Kalbėjosi Audrius Makauskas.

Šaltinis: www.lzinios.lt