Žmogaus gyvenimo prasmė kažkur labai labai giliai paslėpta*

„Aušra“: Jūs buvote drąsus žmogus tada, kai pradėjote savo kovą dėl Lietuvos laisvės, kai už tai grėsė fizinis susidorojimas, kalėjimas, tremtis. Esate drąsus ir dabar. Kalbėdamas Lietuvos parlamente sausio 13-ąją, kai Jums buvo teikiama Laisvės premija, pasakėte daug karčios tiesos, kuri galėjo nepatikti visuomenės autoritetams. Nes ėjimas prieš srovę ir kitokios nei vyraujančios nuomonės reiškimas užtraukia ekstremisto ar radikalo vardą.

Antanas Terleckas: Nežinau (juokiasi). Toks jau esu.

Kovą už Lietuvos laisvę pradėjote giliu sovietmečiu, matydamas aplink save abejingus, prisitakiusius prie sistemos žmones. Ką tada galvojote? Tikėjote, kad Lietuva bus laisva?

Tikėjau, kad Lietuva bus laisva. Ir galvojau, kad man bus gėda, kai Lietuva taps nepriklausoma, o aš nieko dėl to nebūsiu nuveikęs. Dauguma žmonių prisitaikė prie sistemos. O inteligentija manė, kad dirba naudingą darbą, ir balso prieš sovietinę valdžią nekėlė.

Ar negalvojote partizanauti?

Į mišką išėjo net jaunesni už mane vyrai, pusė mūsų kaimo tapo partizanais. Ir pas mano tėvą buvo atėjęs partizanų ryšininkas Avižienis. Pasakė, kad kvies Antaną į partizanus. Tėvas sako: „Eičiau pats, bet negaliu“. Jis buvo karo invalidas, iš caro kariuomenės laikų. Tėvas pritarė, kad eičiau į mišką. O aš bijojau, nors ginklą turėjau. Visi kaimo vyrai tada turėjo ginklus. Po poros savaičių ateina Avižienis nusiminęs. Nuseku paskui jį. Manau, dabar tai pasakys, kad reikia eiti į mišką. O jis tėvui sako: „Dėde, partizanai atsisako mus priimti, esame per jauni. Partizanų vadas pasakė, kad mums reikia mokytis, ir taip galime būti naudingi Lietuvai“. Avižienis baisiai nuliūdo, bet aš džiaugiausi širdyje, kad man nereikės eit į mišką. Aš bijojau. Žinojau, kad Labanoro miške žuvo daug mano draugų. Vieni patys susisprogdino, kitus nušovė enkavedistai.

Kada pirmą kartą įkliuvote sovietiniam saugumui?

Pirmą kartą mane areštavo 1945 m. liepos 27 d. Su savo kaimo draugais suplanavome, kad atėjus atostogoms eisime medžioti. Sugalvojome sau slapyvardžius – Ašmenėlis, Kotas ir Kirvelis. Kadangi aš buvau stipriausias, man teko Kirvelio slapyvardis. Mus saugumas apkaltino, kad sukūrėme pogrindžio organizaciją „Geležinis Vilkas“. Visus penkis uždarė į Švenčionių kalėjimą. Girdėjome, kaip čekistas keikė kareivius, kurie mus atvežė, ir rusiškai sakė, kad „banditus“ reikėjo pakeliui sušaudyti.

Kartą kaliniams (iš 35 jų 2 buvo tarybiniai partizanai, 2 stribai ir vienas išdaviku tapęs Lietuvos partizanas) nutariau paaiškinti paraidinę NKVD prasmę ir ant sienos užrašiau: N(usususių) K(omunistų) V(agių) D(draugija). Kartu su manim 9 kameroje kalėjo kaimo mokytojas Kostas Čeponis. Jis irgi kalėjo už dalyvavimą kažkokioje organizacijoje. Girdžiu ramų Kosto balsą: „Pasakyk, Terleckai, kam Dievas davė žmogui dantis?“ Pagalvojęs sakau, kad maistui kramtyti. „Liežuviui prilaikyti“, – girdžiu mokytojo balsą. Tada supratau, kad visur buvo užverbuotų agentų.

Tąkart nepavyko mūsų apkaltinti antisovietine veikla ir mus paleido. Nuėjau į Linkmenų bažnyčią, padėkojau Dievui, kad esu laisvas, ir galvojau, kad jau niekada nepateksiu į saugumo rankas.

Bet patekote. Baigėte studijas, gavote Vilniuje gerą darbą ir galėjote gyventi, kaip daugelis lietuvių – ramiai, prisitaikant prie sąlygų, gal tęsiant vidinę rezistencinę kovą, kad ir su ne visai švaria sąžine, bet nerizikuojant patekti į kalėjimą. Partizaninis karas jau buvo nuslopintas, buvo aišku, kad Vakarai neateis laisvinti Lietuvos. Ar žiūrėdamas, kas vyksta aplink, ir toliau matėte savo kovos prasmę?

Prisiminiau, ką sakė partizanų vado pavaduotojas Kubiliūnas, kuris nepriėmė anuomet manęs į mišką. Jis sakė: „Mes jau pralaimėjome. Tegul vaikai eina mokytis ir su knyga dirba Lietuvai“.

Taigi baigęs studijas pradėjau dirbti banke. 1956 metais įstojau į aspirantūrą. Laisvalaikiu su kalbininkais ir studentais važiavome į Baltarusiją ar Pietryčių Lietuvą, pas ten gyvenančius tautiečius, veždavome jiems lietuviškos spaudos, knygų. Tai, aišku, nepatiko saugumui.

1957 metų Kūčių vakarą į mūsų butą (tuomet jau buvau vedęs, žmona buvo nėščia, o dukra ketverių metukų) įsiveržė čekistai ir pradėjo kratą. Nors nieko įtartino nesurado, mane išsivedė. Tardė pulkininkas Michailovas. Jis šaukė: „Mes trisdešimt penkis tūkstančius „banditų“ nugalabijom, o jūs, nacionalistai, dar keliate galvas!”. Mane kaltino, kad kūriau pogrindžio organizaciją. Aš viską neigiau, neprisipažinau. Saugumiečiai mato, kad aš išvargęs, tai sako, kad man duos atsigert limonado. O ten būta narkotikų. Nežinodamas, kas tai, išgėriau. Tada mane vėl tardė, bet jau pulkininkas Mockevičius, prieš tai buvęs stribas, o tada vado pavaduotojas saugumo reikalams (jo dukra Tamara Birmontienė buvo prezidento Valdo Adamkaus patarėja, vėliau paskirta Konstitucinio Teismo teisėja – red.). Teisme, kuris vyko po pusės metų, nieko nesakiau, nes žinojau, kad teismas tai ne diskusijų klubas. Prokuroras prašė penkerių metų. Aš pasakiau tik tiek, kad dirbau, mokiausi, galvojau būti naudingas savo Tėvynei. Gavau ketverius metus lagerio.

Grįžęs iš lagerio visą laiką buvote saugumo akiratyje.

Vienas tardytojas man buvo pasakęs: „Terleckai, vaikštai plonu lynu virš prarajos. Aš jus įspėju, jūs pateksite į tą bedugnę“. Kadangi grįžęs iš lagerio negavau darbo savo srityje, įsidarbinau prekyboje. Man pasiūlė materialiai atsakingą darbą, ir nors žmona buvo priešinga, bet jį priėmiau, nes gyvenome labai sunkiai. 1973 metų gegužę mane apkaltino „tarybinio turto grobstymu“. Aš jokio turto negrobsčiau, man buvo aišku, kad tai politinė byla, nes viešai kritikavau sovietinę santvarką. Šįkart teismas man skyrė vienerius metus kalėjimo.

Išėjęs iš kalėjimo tęsėte savo darbą. Leidote pogrindinius leidinius – „Lietuvos šauklį“ ir „Vytį“. Pirmajame „Vyčio“ numeryje (1979 m. birželį) išspausdintas straipsnis „Lietuvių religinė padėtis Seinų parapijoje“.

Taip, mums rūpėjo, kas vyksta jūsų krašte. Aš skaitydavau jūsų „Aušrą“, susirašinėjau su mokytoju Jonu Stoskeliūnu.

Kaip šeima ištvėrė Jūsų kalėjimus, lagerius? Ar padėjo Jūsų šeimai kaimynai, giminės, pažįstami?

Broliai priekaištavo, bet žmona jokio blogo žodžio apie mano veiklą nepasakė. Labai dora buvo… (Elena Terleckienė mirė 2010 metais – red.). Daugiausia mano šeimai padėjo kunigai, nors jie manęs nemėgo, nes aš juos kritikavau. Rašiau, kad jie bailiai, kad nekovoja už Lietuvos nepriklausomybę, o apsiriboja religinėmis laisvėmis. Dar gal padėdavo vienas kitas pažįstamas. Jau vėliau, kai buvau tremtyje Magadane, gaudavau siuntinius iš užsienio. Kai pirmą kartą sėdėjau, žmonos kurso draugas paskolino 5000 rublių ir sakė: „Kai turėsite, tai atiduosite“. Bet žmona neišleido ir visus atidavė.

O ką apie Jūsų veiklą sakydavo tie, kurie nepritarė sovietų valdžiai?

Jie sakydavo, kad nereikia garsiai apie tai kalbėti, kad reikia tyliau. Jaunimas buvo drąsesnis – štai kad ir Julius Sasnauskas (kunigas – red.), kuris nepabūgo dalyvauti antisovietinėje veikloje.

Kaip gimė Lietuvos laisvės lygos idėja?

Jau turėjau patirtį, kad veikti reikia atsargiai ir apgalvotai, kad būtina laikytis konspiracijos taisyklių. Galvojau, kad reikalinga organizacija, kurios saugumas negalėtų išaiškinti. Taip ir buvo. Nors buvau teisiamas, bet ne už Lietuvos laisvės lygą (LLL). Nuėjau pas savo draugus, kurie visi yra kalėję, ir sakau: „Sugalvojau įkurt organizaciją, kurios niekas neišaiškins. Bet jeigu mane areštuos ir aš žūsiu lageryje, jūs būsite mano liudininkai“. Jie sako: „Mes jau savo atsėdėjome, mums jau to užtenka. Mes tavęs neišduosime, bet patys nerizikuosime“.

Aktyviausiai į LLL veiklą įsijungė jaunimas iš buvusios A. Vienuolio vidurinės mokyklos: Julius Sasnauskas, Andrius Tučkus, Vytautas Bogušis ir kiti.

Bene plačiausiai pasaulyje nuskambėjo Lietuvos laisvės lygos vardas, kai 1979 m. rugpjūtį buvo paskelbtas „45 pabaltijiečių memorandumas“, kuris Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės bylą iškėlė į tarptautinę areną.

Taip, jo pagrindu Europos Parlamentas rekomendavo Jungtinių Tautų Organizacijos dekolonizacijos komisijai apsvarstyti Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinio statuso klausimą.

Parašas po memorandumu Jums kainavo trejus metus lagerio ir penkerius metus tremties Magadane.

Kaip sako to krašto gyventojai, Magadane dvylika mėnesių žiema, kas liko – vasara. Žiemą temperatūra nukrisdavo iki minus 60 laipsnių.

Kaip pastebėjo prof. Vytautas Radžvilas, Lietuvoje buvo sukurtas mitas, esą, nepriklausomybės norėjo ir siekė visa tauta. Išeitų, ir tie, kurie šiemet Sausio 13-ąją grūdosi „Maximoje“ eilėse prie „tarybinių“ dešrelių. Ir tie kultūros, meno žmonės, kurie dūsauja, esą, sovietmečiu buvo daugiau dvasingumo. Ir tie, kurie Lietuvos geradariu ar net patriotu laiko Antaną Sniečkų. Ką Jūs apie tai manote?

Jie meluoja! Inteligentija sovietmečiu visko bijojo. Tad tegul savo bailumo, sėdėjimo po šluota neteisina tik čekistų teroru. Universitete vos vienas kitas dėstytojas bent jau užuominomis pasakydavo mums tiesą. Bet dauguma tylėjo.

Ar reikėjo Lietuvoje po Kovo 11-osios įvykdyti desovietizaciją?

Taip, aišku, kad taip. Tada komunistai nebūtų taip lengvai sugrįžę į valdžią.

Bet ar būtų tam pritarusi dauguma? Juk daugeliui lietuvių tarybinė valdžia jau buvo tapusi sava.

Būtų ir visuomenė kitokia. Nors, kita vertus, tautoje yra daug prisitaikėliškumo ir vergiškumo.

Ar nejaučiate kartėlio dėl to, kad nors Lietuvos laisvės lyga dešimt metų anksčiau nei Lietuvos persitvarkymo sąjūdis pradėjo kovoti už laisvę, bet tai Sąjūdžiui, o ne LLL priskiriami visi nuopelnai už tai, kad Lietuva yra nepriklausoma?

Ne, nejaučiu. Aš žinojau, kad taip bus. Iš lagerio rašiau Juliui Sasnauskui ir maniškiams: lageryje būdamas, esu laikomas didvyriu, bet kai grįšiu, tai vėl mane juodins. Kai monsinjoras Svarinskas parlamente sakė kalbą apie tai, kad reikalingas desovietizacijos įstatymas, į Kovo 11-osios salę užėjęs buvo prof. Landsbergis. Jis pasakė: „Jūs, monsinjore, labai geri norai, bet jokios desovietizacijos nebus“. Garbė vis dėlto Landsbergiui, kad išdrįso paskelbti nepriklausomybę, bet jis padarė nuolaidą komunistų partijai.

Paleido apie mane gandus, kad man Brazauskas šešių kambarių butą skyrė. Tai ateidavo pas mane pažiūrėti tų mano „rūmų“. Manęs iš savivaldybės klausė, ar noriu dviejų, ar trijų kambarių. Aš išvis buvau nusiteikęs neimti, bet žmona manęs prašė, kad paimčiau. Mat ji buvo jau labai ligota, o mūsų sename bute Nemenčinės plente nebuvo nei vandens, nei kanalizacijos, nei centrinio šildymo. Tai paėmiau du kambarius.

Mane net iš Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos buvo išmetę.

Kalbėdamas parlamente, Jūs pasakėte: „Nevadinkite savo tautos Lietuvos žmonėmis. Šitaip lietuvius liepė vadinti komunistų partija. Mes lietuviai, ne Lietuvos žmonės“.

Lietuvos žmonėmis lietuvius pirmiausia padarė komunistų partija. Kiek kartų aš jiems tai sakiau. Esu „smetoninis“ žmogus, prisimenu, kaip prezidentas Smetona kreipėsi į tautą – Lietuvos piliečiai arba lietuviai, bet niekada Lietuvos žmonės. Taigi mes ne gyvuliai, ne ožkos. Kodėl sakoma: nacionalinis teatras, nacionalinė opera arba respublika? Kodėl ne valstybinis ar tautinis teatras, kodėl ne Lietuva ar valstybė, o respublika? Sovietmečiu šalis buvo Sovietų Sąjunga, o Lietuva – respublika (mažąja raide). Negaliu klausytis to – Lietuvos žmonės…

Ar laisvoje Lietuvoje sutikote kada nors savo tardytoją, prokurorą ar teisėją, kurie Jus pasmerkė lageriui ir tremčiai?

Taip, ir ne vieną. Kartą knygų mugėje pasirašinėjau savo knygą. Matau, prieina mano buvęs tardytojas. Pavartė knygą ir sako: „Kodėl tokia brangi? Nuleisk pusę kainos, tai pirksiu“. Aš jam sakau: „Gali susimokėti ir visą, juk iš Maskvos gauni“. O jis: „Kiek man ten Maskva moka…“

* Iš: Antanas Terleckas „Laiškai iš Magadano“, Vilnius, 2000.

Kalbėjosi Živilė MAKAUSKIENĖ, 

Šaltinis: „Aušra“, 2013/03