Alan Fimister. Katalikiška Europos Sąjungos kilmė

Anot autoriaus, parašiusio knygą apie Robertą Šumaną, vieną Europos Sąjungos kūrėjų, pradinė Europos Sąjungos idėja giliai įsišaknijusi katalikų socialiniame mokyme.

Katalikų istorikas Alanas Fimisteris, „Peter Lang“ leidyklos išleistos knygos „Robertas Šumanas: Neoscholastinis humanizmas ir Europos vienijimasis“ („Neo-scholastic Humanism and the Unification of Europe“) autorius teigia, kad R. Šumano veikla 1950 m. kuriant tai, kas vėliau tapo Europos Sąjunga, daugiausia buvo sąmoningas popiežiaus Leono XIII (1878-1903) neotomistinio projekto įgyvendinimas. Taigi, anot autoriaus, pradinė Europos Sąjungos idėja giliai įsišaknijusi katalikų socialiniame mokyme.

Šiame naujienų agentūros „Zenit“ parengtame pokalbyje A. Fimisteris aptaria katalikiškąją Europos Sąjungos kūrėjų viziją ir kuo ji svarbi katalikiškam šiandienės Europos Sąjungos suvokimui.

Kokį vaidmenį suvaidino popiežius Leonas XIII plėtojant Europos integracijos idėją?

Popiežius Leonas XIII tiesiogiai nesidomėjo Europos klausimu. Jo dienų politinę tikrovę sudarė didžiulės daugiatautės kolonijinės imperijos tarpusavyje besidalijančios pasaulį. Europa buvo jų centras. Popiežius daugiau domėjosi nesėkmingu bandymu Napoleono karų pabaigoje atkurti tokią tvarką Europoje, kuri egzistavo prieš Prancūzų revoliuciją.

„Vienos susitarimo“ 1815 m., kuriuo siekta perpiešti Europos politinį žemėlapį po Napoleono Prancūzijos nugalėjimo, žlugimas leido laisvai įsiviešpatauti toms jėgoms, kurios vadovavo pačiai Prancūzų revoliucijai, būtent nacionalizmui, liberalizmui ir antiklerikalizmui.

Tapo aišku, ypač Prancūzijoje, kad Bažnyčios palankumas vienai konkrečiai valdymo formai, t. y. rojalizmas slėpė svarbesnę žinią apie religijos vaidmenį viešajame gyvenime ir apie moralinius reikalavimus valdžiai. Popiežiaus Leono svarbiausias pontifikato tikslas buvo siekti, kad „krikščioniško gyvenimo principai sugrįžtų į valdančiųjų bei tautų pilietinį ir šeimyninį gyvenimą“. Taip pat jis siekė išspręsti Bažnyčios santykio su Prancūzijos respublika ir su respublikonizmu problemas.

Šio projekto pagrindu popiežius pasirinko krikščionišką šv. Tomo Akviniečio filosofiją ir teikė jai pirmenybę katalikiškame mąstyme. Jis parašė devynias enciklikas, kurios yra svarbiausi katalikų socialinio mokymo dėmenys. Popiežius Leonas XIII taip pat aiškiai pasakė, kad Bažnyčia yra neutrali skirtingų valdymo formų atžvilgiu. Senoji monarchija, imperija ir respublika – visos jos buvo priimtinos, jei tik atitiko prigimtinio ir apreikštojo įstatymo reikalavimus.

Kaip ši vizija virto konkrečiu naujosios Europos planu?

Po Pirmojo pasaulinio karo tapo aišku, kad globali Europos galia ėmė silpti. Vakarų ir Centrinei Europai grėsė kylantis komunizmas, tačiau, užuot traktavę juos ištikusias negandas kaip tikėjimo atmetimo pasekmę, žmonės, reaguodami į šią grėsmę, gręžėsi į neopagoniškas dešiniąsias ideologijas.

Popiežius Pijus XI mokė, kad būtent šv. Tomas „sukūrė tvirtą moralinę teologiją, galinčią vadovauti visiems žmogaus veiksmams nenukrypstant nuo antgamtinio aukščiausio žmogaus tikslo, ir dėl to reikia siekti, kad Akviniečio mokymas, o konkrečiau – jo tarptautinio įstatymo ir įstatymų, vadovaujančių žmonių tarpusavio santykiams, aiškinimas būtų vis daugiau studijuojamas.“

Pijus XII mokė, kad prie Antrojo pasaulinio karo katastrofos atvedė Europos galių atsisakymas klausyti Bažnyčios įspėjimų apie viešojo gyvenimo nukrikščionėjimą. Jis bandė nubrėžti Pijaus XI 1939 m. enciklikoje „Summi Pontificatus“ (Apie žmonių visuomenės vienybę) siūlytos tvarkos gaires.

Tuo pat metu Leono XIII tomizmo propagavimas sukėlė katalikų intelektualinės veiklos šioje srityje sprogimą. Ypač intensyvių tyrinėjimų susilaukė tai, kaip Bažnyčios reikalavimas, kad civilinė valdžia pripažintų katalikų tikėjimą taikos tarp tautų ir jų viduje pagrindu, gali būti vykdomas tokiu metu, kai daugelis egzistuojančių valstybių buvo įsipareigojusios vadinamajam Bažnyčios ir valstybės atskyrimui.

Žakas Maritenas, atsivertęs prancūzų katalikas ir filosofas, parašęs daugiau kaip 60 knygų, laikėsi požiūrio, kad demokratija moderniąja prasme bei tautų draugystė yra apreikštojo universalaus meilės įstatymo perkėlimas į politinę sritį. Tokia tvarka būtų priklausoma nuo apreikštojo universalaus meilės įstatymo šerdies, dėl to kiltų natūrali simpatija tarp šių viršvalstybinių institucijų ir Katalikų Bažnyčios, nes tik pastaroji galėtų pateikti apreikštąsias tiesas ir sakramentinę malonę, būtiną tokių institucijų egzistavimui.

Karo metu Maritenas netgi rašė apie tai, kad Europos federacija, įsteigta propaguojant laisvę, galiausiai paskatintų naujo krikščioniškojo pasaulio sukūrimą.

Kokia buvo Roberto Šumano suvienytos Europos raidos vizija, ir kiek šiai vizijai pritarė kiti būsimosios Europos Sąjungos kūrėjai?

Pirmoji Europos Bendrija buvo Europos anglies ir plieno bendrija (EAPB), kuri vėliau išsiplėtojo į kitas bendrijas. Pastarosios galiausiai buvo sujungtos į Europos Bendriją bei įtrauktos į platesnę Europos Sąjungos struktūrą, kuri šiuo metu apima tarpvyriausybinį bendradarbiavimą saugumo ir užsienio reikalų srityje bei „bendruomeninius“ viršvalstybinės pirminės bendrijos uždavinius.

Politikų lyderių, įkūrusių EAPB, dauguma buvo katalikai: Robertas Šumanas buvo labai ištikimas tikėjimui ir viešai teigė, kad popiežių enciklikos „apibrėžia katalikišką mokymą ir įpareigoja sąžinę.“ Konradas Adenaueris ir Alsidas de Gasperis taip pat suvaidino itin svarbų vaidmenį. Anglies ir plieno planą sudarė pareigūnas Žanas Monė; jis pirmasis ir užėmė postą, kuris dabar tapatus Komisijos Prezidento postui. Jis nebuvo pasišventęs katalikas, tačiau esminė institucijos struktūrą Šumanas pasiūlė anksčiau negu Monė jam pristatė savąjį projektą.

Adenaueris ir de Gasperis buvo stipriai paveikti Leono XIII mokymo bei jo intelektualinio palikimo. Šumanui darė tiesioginę įtaką Mariteno viršvalstybinės demokratijos kaip naujo krikščioniškojo pasaulio pagrindo sąvoka. Šumanas kalbėjo: „Europa yra paplitusios demokratijos įtvirtinimas krikščioniškaja to žodžio prasme.“

Skirtingai nuo Mariteno, Šumanas tvirtai laikėsi magisteriumo reikalavimo, kad katalikiškas politinis veiksmas turi skatinti civilinę sritį pripažinti tikėjimo tiesą. Tai turėtų įvykti atsivertus elektorato „kiekybinei daugumai“.

Ar šiandieninė Europos Sąjunga išsaugojo bent kiek popiežiaus Leono XIII palikimo ir Roberto Šumano vizijos?

Europos Sąjunga lieka tokia, kaip ją įsivaizdavo Šumanas tik savo esminiu mechanizmu. Jį Šumanui pasiūlė Pijus XII. Pagal šį mechanizmą „kiekviena valstybė pasilieka vienodą teisę į savo pačios suverenumą“, tačiau tam tikrose srityse ši teisė yra įgyvendinama per „instituciją, kuriai bendru sutarimu suteikta aukščiausia galia.“

Nepaisant to, Šumaną išgąsdintų tai, kaip Europos Sąjunga vis labiau panyra į mirties kultūrą. Šumanas kėlė truputį ambicingesnius tikslus negu Maritenas, ir tai leido jam aiškiau suvokti galimas jo vizijos iškraipymo pasekmes. Jis kalbėjo, kad „antikrikščioniška demokratija būtų karikatūra besibaigsianti anarchija ar tironija.“

Dabartinė mūsų situacija pasižymi tiek anarchijos, tiek tironijos bruožais. Kadangi galutinis viršvalstybinės demokratijos pagrindas yra antgamtinis, žemyne, kuris atsuko nugarą tikėjimui, viršvalstybinės institucijos ieško alternatyvaus pagrindo, uzurpuodamos nacionalinių valstybių vaidmenį.

Lygiai taip pat postkrikščioniška nacionalinė valstybė, kuri seniau padėdavo šeimoms labdaros įstatymu, dabar siekia užimti šeimos vietą ir skatina šeimos nunykimą. Taigi tuo pačiu metu pamažu atslenka politinė tironija ir socialinė anarchija – reliatyvizmo diktatūra.

Šioje situacijoje nėra kito sprendimo, kaip tik siekti neatidėliotinos naujosios evangelizacijos. Vis dėlto tuo tarpu krikščionims gali būti atleista už priešinimąsi tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinės valdžios vis didesnių galių siekimui.

Kalbėjosi Dominic Baster

Pagal Zenit.org informaciją parengė ir iš anglų kalbos išvertė Elena Šiaudvytienė

Šaltinis: www.bernardinai.lt