Marius Markuckas. Siamo dvynių neapykantos ir meilės istorija: naujoji pasaulio tvarka liberalizmo ir marksizmo samplaikos šviesoje (VII)

Tikrieji pokomunistinės transformacijos rezultatai, atsispindintys transformavimosi baigčių įvairovėje, akivaizdžiai įrodo, kad žadėtasis pokomunistinių valstybių ,,šuolis į laisvę“, nepaisant intensyvaus pokomunistinės erdvės liberalizavimo, taip ir neįvyko. Fukuyamiškoji vizija, persismelkusi ir į didžiąją dalį pokomunistinio virsmo studijų, paprasčiausiai neišsipildė: globalaus liberalios demokratijos ir laisvos rinkos triumfo prognozė atsiskleidė kaip buvusi pernelyg optimistinė. Tas faktas, jog anaiptol ne visos pokomunistinės šalys sugebėjo instituciškai tapti bent jau panašiomis į Vakarų valstybes [1], ir kad nė vienoje iš jų taip ir neįsigalėjo joksvakarietiškas ekonominis bei socialinis modelis [2], tai neabejotinai patvirtina. Žvelgiant į tokius pokomunistinio virsmo rezultatus, sunku būtų paneigti juos itin glaustai ir taikliai apibendrinančius J. Gray`aus žodžius, jog pažadai, kad pokomunistiniuose kraštuose įsigalės vakarietiško tipo socialiai orientuotas demokratinis kapitalizmas, galiausiai pasirodė esantys apgaulinga viltis. Tarsi natūraliai kyla klausimas: kodėl taip įvyko?

Tikėtis surasti viską paaiškinantį atsakymą į pastarąjį klausimą būtų naivu. Kita vertus, galima daryti prielaidą (ją bus mėginama plačiau pagrįsti), kad gelminiai marksizmo ir liberalizmo ryšiai, itin išryškėję pokomunistinės transformacijos metu, buvo jei ne lemiamas, tai bent jau vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių ne mechanišką pokomunistinių šalių perėjimą prie socialinio (koordinuoto) racionalaus antrepreneriško kapitalizmo (demokratiško kapitalizmo), bet skatinusių formuotis savitą socialinę, ekonominę ir politinę santvarką. Pastaroji santvarka galėtų būti apibrėžiama kaip ypatingos rūšies biurokratinė oligarchija, mėginanti derinti valstybės politinio kišimosi į ekonomiką ir pastangų valstybę pakeisti reguliaciniu kvazirinkos mechanizmu elementus. Bene geriausiai tokios santvarkos pobūdį atspindi seniai žinomas ir net nuvalkiotu spėjęs tapti posakis apie ,,komunizmą turtuoliams ir kapitalizmą vargšams“, o apie ,,pelnų privatizavimą bei nuostolių socializavimą“ [3]– principą, itin radikaliu pavidalu atsiskleidusį ne tik pokomunistinės transformacijos, bet ir dabartinės ekonominės krizės metu – yra rašęs ne tik čia cituojamas garsus amerikiečių ekonomistas Nouriel Roubini, bet ir daugelis kitų iškilių ekonomistų. Remiantis tokios neabejotinai specifinės santvarkos vidine logika, valstybė privalo aptarnauti stambųjį verslą ir bankus, kartu eilinių piliečių atžvilgiu nuožmiai taikydama nežabotos rinkos principus, t.y. nuosekliai demontuodama vienu didžiausių Vakarų civilizacijos laimėjimu laikytą gerovės valstybę.

Ne ką palankesnį įvertinimą, lygindamas pokomunistinių valstybių kapitalizmą su Vakarų valstybėse egzistuojančiu kapitalizmu, yra pateikęs ir J. Gray`us, anot kurio, faktiškai kiekvienoje pokomunistinėje šalyje galima aptikti anarchinio kapitalizmo apraiškų. Nors autorius pripažįsta, kad ,,išsivystęs“ anarchinis kapitalizmas nėra itin dažnas reiškinys pokomunistinėje erdvėje, t.y. idealiuoju savo tipu (silpnas, korumpuotas ir beveik neveikiantis valstybės aparatas; silpna ar beveik neegzistuojanti teisė, taip pat ir nuosavybės teisė; praktiškai visose ekonominio gyvenimo sferose išplitęs organizuotas nusikalstamumas) jis galėtų būti aptinkamas anaiptol ne kiekvienoje pokomunistinėje valstybėje [4], vis dėlto tai jokiu būdu nereiškia, kad atmetus keletą ,,grynųjų“ anarchinio kapitalizmo atvejų (kaip reprezentatyviausias pavyzdys yra pateikiama Rusija) likusių pokomunistinių kraštų kapitalizmai galėtų būti vertinami kaip ,,vakarietiški“. Remiantis Gray`aus požiūriu, kur kas teisingiau būtų konstatuoti, jog pokomunistinėse šalyse iš esmės skiriasi tik anarchinio kapitalizmo įsigalėjimo laipsnis: jei vienose valstybėse jis yra ypač didelis ir tokias valstybes galima pagrįstai traktuoti kaip tokio tipo kapitalizmo karalystes, tai kitose šalyse - pavyzdžiui, patyrusiose mažesnius valstybės kriminalizavimo ar nepriklausomų pilietinių institucijų sunaikinimo komunizmo laikais mastus [5]- jis gali būti minimalus ir reikštis ne kaip institucionalizuota sistema, o tik kaip tam tikri negatyvūs (antisisteminiai) bruožai, tiesa, visgi neleidžiantys net ir pokomunistinės transformacijos ,,pirmūnių“ kapitalizmu laikyti ,,socialiai orientuotais“ ar  ,,demokratiškais“.

Mėginant išsamiau paaiškinti, kaip būtent gelminės marksizmo ir liberalizmo sąsajos sąlygojo, kad pokomunistinė erdvė ,,nesuvakarėjo“, t.y. neperėjo prie socialiai orientuoto demokratiško kapitalizmo, vertėtų atkreipti dėmesį į tą faktą, kad iš komunistinio lagerio besivaduojančios šalys susidūrė ne tik su itin nepalankiu senųjų komunistinių režimų instituciniu paveldu*, tačiau ir su milžiniškomis valstybingumo problemomis**[6]. Todėl konkrečioje pokomunistinėje šalyje sėkminga transformacija turėjo reikšti ne tik fundamentalią institucinę reorganizaciją, t.y. politinio valdymo bei ekonomikos organizavimo principų pertvarkymą, tačiau ir valstybės atstatymą – realų valstybės nepriklausomybės atgavimą ar netgi valstybingumo (at)kūrimą. Dar kitaip sakant, klausimas - kuo remiantis po komunistinio bloko kracho turėtų būti statoma laisva ir nepriklausoma valstybė?-atrodytų žadėjo tapti pačiu pirmuoju ir drauge pačiu svarbiausiu visų pokomunistinių šalių visuomenėms.

Tačiau taip neįvyko. Vašingtono konsenso reformų programa, grindžiama libertarizmo (neoliberalizmo) ideologiniais principais, reikalavusiais užtikrinti valstybės pasitraukimą iš kuo daugiau veiklos sričių, tapo privaloma faktiškai visoms besitransformuojančioms valstybėms [7]. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Vidurio Europoje ir Baltijos šalyse imitacinė pokomunistinės transformacijos orientacija - neabejotinai nuolankiausia Vašingtono konsenso reformoms - tapo akivaizdžiai dominuojančia [8]. Tad yra pagrindo teigti, kad būsimoji pokomunistinių šalių raidos kryptis buvo iš anksto apibrėžta. Jos turėjo tapti ne savarankiškomis stipriomis demokratiškomis valstybėmis (nors vaduojantis iš komunizmo puoselėti lūkesčiai kurti ir stiprinti nacionalines valstybes), o tiesiog palankia erdve nežabotai rinkos revoliucijai vykdyti. Todėl pirmiausia būtent valstybės sampratos perspektyvoje ir atsiskleidė gelminiai marksizmo bei liberalizmo ryšiai. Komunizmo laikais pradėtas žygis valstybės nunykimo (ar nunaikinimo) utopijos link (ypač tai pasakytina apie sovietinę imperiją), partijos valią paverčiant viršvalstybine ir tokiu būdu ,,praryjant“ pačią valstybę, nebuvo sustabdytas. Pokomunistinės transformacijos tarpsniu neieškota būdų šį procesą ,,sugrąžinti atgal“, netgi atvirkščiai, užuot mėginus vykdyti komunistiniais laikais sugriautų valstybių ,,atstatinėjimo“ darbus, buvo dedamos kryptingos teorinės bei ideologinės pastangos, siekiant aiškaus tikslo - toliau dekonstruoti nacionalinę valstybę ir vieną viršvalstybinį veiksnį (partijos valią) pakeisti kitu viršvalstybiniu veiksniu (laisvąja rinka).

Pastarąjį teiginį grindžia tas faktas, jog dar transformacijos priešaušriu visose pokomunistinėse šalyse buvo sparčiai pristeigta daugybė pusiau valstybinių ir nevyriausybinių agentūrų, institutų bei organizacijų, propaguojančių ,,laisvosios rinkos“ idėjas bei ,,valstybės nesikišimo“ politiką [9]. Būtent pastarosioms įstaigoms ir buvo patikėtas uždavinys pokomunistinėje erdvėje sukurti tai, ką, vartojant K. Polanyi`io terminus, tektų įvardinti kaip liberaliąją religiją [10] – t.y. skiepyti aklą ir besąlygišką paklusnumą tariamai ,,objektyviems“ rinkos ekonomikos reikalavimams, ugdyti vietinių politinių sprendimų priėmėjų bei įgyvendintojų tikėjimą, jog žmonių gyvenimą nesikišant valdžiai sugebės tvarkyti ,,nematoma rinkos ranka“. Pokomunistinėse šalyse nuosekliai diegtas libertaristinis tikėjimas, jog rinkos mechanizmas gali sėkmingai pakeisti ne tik demokratinius politinius sprendimus [11], bet ir ekonomiškai neefektyvią ,,politikuojančią“ valstybę [12], buvo įvilktas į teorinį rūbą, šitaip stengiantis užmaskuoti pastarojo tikėjimo ideologiškumą***.

Taigi, vykstant pokomunistinių šalių transformacijai vietiniai ir Vakarų ekspertai, prižiūrėję, kad kismo procesai pernelyg nenukryptų nuo Vašingtono konsenso nubrėžtos linijos, kaip įmanydami stengėsi libertarizmo idėjas apgaubti mokslinių-ekspertinių žinių aura. J. Stiglitzas taikliai pastebi, kad žvelgiant į ,,rinkos bolševikų“ veiklą galėjo susidaryti įspūdis, jog norint užtikrinti sklandų perėjimą nuo komunizmo prie kapitalizmo tereikėjo vienintelio dalyko - „neteisingus“ vadovėlius pakeisti ,,teisingais“ [13]. Toks libertarizmo ideologinių principų ,,sumokslinimas“ (nors kai kurie libertarizmo autoritetai atvirai pripažino, kad jų veikaluose dėstomos mintys iš esmės tėra filosofiniai ar netgi ideologiniai svarstymai [14]) turėjo itin aiškią ideologinę paskirtį. Vašingtono konsenso įgyvendintojams buvo būtina suteikti ,,teorinį“ užnugarį, neva ,,objektyviai“ pagrindžiantį ne tik valstybės funkcijų minimizavimą (perėjimą prie minimalios valstybės modelio), tačiau ir apskritai visus tuos socialiai nejautrius ekonominės ,,šoko terapijos“ veiksmus, kurių reikėjo imtis, siekiant pokomunistinėje erdvėje įvykdyti naująją didžiąją transformaciją– arba tiesiog rinkos revoliuciją.

---

[1] Zenonas Norkus, Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, 369.

[2] John Gray, Apgaulinga viltis: globalaus kapitalizmo iliuzija. Vilnius: Vaga, 2006, 284.

[3] Nouriel Roubini, ,,Is Purchasing $700 billion of Toxic Assets The Best Way to Recapitalize the Financial System? No! It is Rather a Disgrace and Rip-Off Benefiting only the Shareholders and Unsecured Creditors of Banks.” USA: 1998. <http://www.economonitor.com/nouriel/2008/09/28/is-purchasing-700-billion-of-toxic-assets-the-best-way-to-recapitalize-the-financial-system-no-it-is-rather-a-disgrace-and-rip-off-benefitting-only-the-shareholders-and-unsecured-creditors-of-banks/> [Žiūrėta 2012 12 14].

[4] Gray, 208.

[5] Ten pat.

* Aut. past. Į ką didžiausią dėmesį yra linkę atkreipti vyraujantys pokomunistinio virsmo aiškinimai

** Aut. past. Ypač tai pasakytina apie tas valstybes, kurios oficialiai buvo integruotos į Sovietų Sąjungą 

[6] Juan J. Linz, Alfred Stephan, Problems of Democratic Transition and Consolidation. Southern Europe, South America and Post-Communist Europe. Baltimore and London: The J. Hopkins University Press, 1996, 366.

[7] Norkus, 340 - 341.

[8] Ten pat, 330.

[9] Vytautas Rubavičius, Postmodernusis kapitalizmas. Kaunas: Kitos knygos, 2010, 168.

[10] Karl Polanyi, Didžioji transformacija: politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos. Vilnius: Algarvė, 2002, 143.

[11] Žr. Degutis, Individualizmas ir visuomeninė tvarka, 277-285.

[12] Ten pat, 267-277.

*** Aut. past. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kad laissez-faire ideologiją propaguojančioms įstaigoms buvo klijuojamos ,,mokslinės“ etiketės, pavyzdžiui, įvardinant pastarąsias ,,institutais“ ar ,,ekspertiniais centrais“

[13] Joseph E. Stiglitz, ,,Whither Reform? Ten Years of the Transition.“ Washington, 1999, 22. <http://siteresources.worldbank.org/INTABCDEWASHINGTON1999/Resources/stiglitz.pdf> [Žiūrėta 2011 11 20].

[14] Pavyzdžiui žr. Milton Friedman, Kapitalizmas ir laisvė. Vilnius: Mintis, 1998, 3-4; F. A. fon Hajekas, Kelias į vergovę. Vilnius: Mintis, 1991, 302.