Marius Markuckas. Siamo dvynių neapykantos ir meilės istorija: naujoji pasaulio tvarka liberalizmo ir marksizmo samplaikos šviesoje (VIII - pabaiga)

Įvertinant tai, kad rinkos mechanizmas yra neabejotinai svarbiausias liberaliosios valdysenos elementas, randasi pagrindas teigti, jog libertarinė rinkos revoliucija pokomunistinės transformacijos kontekste turėjo įgyti kur kas platesnę nei tik ekonominės sistemos pertvarkos prasmę. Daugelyje pokomunistinių kraštų pritaikytas šokoterapinis ekonominės transformacijos kelias, kurį Vašingtono konsenso programos įgyvendintojai grindė siekiu reorganizuoti neefektyvias komunistinių laikų regionines ekonomikas į efektyvias nacionalines ekonomikas [1], kartu kiek įmanoma sparčiau pastarąsias susiejant su globalia kapitalistine sistema, žymėjo ir fundamentalius visuomeninių santykių organizavimo principų pokyčius. Šių pokyčių ašis buvo siekis pereiti prie naujo socialinės inžinerijos mechanizmo, kurio esmė - kolektyvistinę ,,planinę“ valdymo strategiją transformuoti į individualistiniais principais grindžiamą ,,rinkos tvarką“.

Tačiau net ir pripažįstant, kad pokomunistinio virsmo metu įvykęs perėjimas nuo vieno socialinės inžinerijos mechanizmo prie kito iš tiesų galėtų būti vertinamas kaip radikalus transformacinis lūžis, vis dėlto derėtų pabrėžti ir tai, kad valdymo organizavimo principų konversija niekaip nepakeitė paties valdymo – kaip biopolitinio projekto – sampratos. Pastarąjį teiginį patvirtina tas faktas, kad, nepaisant pokomunistinės transformacijos metu įvykusių institucinio lygmens pokyčių, antropologinės nuostatos išliko tos pačios. Komunizmo laikais įtvirtintas grynai natūralistinis ir materialistinis žmogaus tiesiog kaip fizinio kūno bei gamybinių jėgų sudedamosios dalies suvokimas buvo išsaugotas ir pokomunistinėje epochoje. Pastebėtina, kad su laisvosios rinkos ideologijos įsigalėjimu sietinos įvairios ,,žmogiškojo kapitalo“ ar ,,žmogiškųjų išteklių“ diskurso variacijos šiandien dominuoja ne tik kasdienėje kalboje, tačiau vis intensyviau smelkiasi ir į humanitarinių bei socialinių mokslų sritis [2]. Todėl žvelgiant iš filosofinės antropologijos perspektyvos pokomunistinis virsmas išties nelaikytinas nei ,,transformaciniu“, nei juo labiau ,,revoliuciniu“ įvykiu.

Nesuklystume teigdami, kad pokomunistinėje eroje išsaugota žmogaus kaip ekonominio resurso [3](kuris rinkos inžinerijos pagalba gali būti ne tik geriausiai ekonomiškai ,,efektyvinamas“, bet ir mažiausiais kaštais valdomas) samprata tik savotiškai patvirtino, kad tiek tarybinė sistema, tiek ir laisvoji rinka yra pagrįstai laikomos vakarietiškais ekonominio racionalizmo eksperimentais [4]. Tai leidžia teigti, kad pokomunistinės transformacijos prasmė tebuvo perėjimas prie naujo – libertarinio – ekonominio, socialinio bei politinio eksperimento, turėjusio įrodyti laisvosios rinkos ekonominį pranašumą prieš planinės ekonomikos sistemą. Kartu siekiama išsiaiškinti, ar iš tiesų įmanoma savireguliacinė rinka, taip pat - ar rinkos mechanizmas gali sėkmingai pakeisti politiką bei valstybę. Apie šio eksperimento egzistavimą ir reikšmingumą byloja ir tas faktas, kad, vadovaujantis Vašingtono konsenso nubrėžta veiksmų programa, laisvosios rinkos ekonomikos modelis pokomunistinėje erdvėje turėjo būti kuriamas ne iš apačios į viršų, t.y. pačioms pokomunistinių kraštų visuomenėms laipsniškai (paraleliai su valstybės statymo procesu) per demokratinį mechanizmą sprendžiant, kaip derėtų vykdyti rinkos ekonomiką kuriančias reformas*, bet iš viršaus į apačią [5], t.y. aiškiomis ideologinėmis nuostatomis besiremiantiems ekspertams griežtai nurodant, kokių ir kada reformų vietiniai sprendimų priėmėjai bei įgyvendintojai turėtų imtis, ir koks laisvosios rinkos modelis turėtų būti formuojamas.

Nors ši ekonominės liberalizacijos (marketizacijos) ,,apsaugojimo“ nuo demokratinių procesų strategija oficialiai buvo grindžiama siekiu kiek įmanoma sparčiau pokomunistinėse šalyse įsteigti Vakarų valstybėse egzistuojančias politines bei socioekonomines sistemas, sykiu užkertant kelią galimiems buvusių – antiliberalių – režimų elementų sugrįžimams [6], vis dėlto tereikėjo vos keliolikos metų, kad taptų visiškai aišku, jog tai tebuvo į ,,teorinį“ pavidalą įvilkta libertarinį eksperimentą teisinanti ideologinė retorika. Imitacinės orientacijos šalininkų kurtas ,,grįžimo į Vakarus“ mitas neišvengiamai pradėjo bliūkšti, kuomet vis intensyviau buvo pradėta kalbėti apie Vidurio Europos bei Baltijos regiono valstybių, tarp jų, žinoma, ir Lietuvos, istorinį šansą tapti visavertėmis Europos Sąjungos narėmis. Būtent tuomet vietiniai rinkos architektai, prieš tai kartu su užsienio ekspertais vykdę libertarines rinkos reformas (ir neva taip besistengę ,,vesternizuoti“ pokomunistinius kraštus), pradėjo atvirai deklaruoti visiškai priešingas - sakytume, antiimitacines – idėjas. Pavyzdžiui, pradėta tvirtinti, kad ,,pernelyg stropios pokomunistinių šalių pastangos kopijuoti Vakarų Europos demokratijų sistemas su jų nuolat plečiamais valdžios įgaliojimais nėra skatintinas reiškinys, kadangi tai gali žalingai atsiliepti rinkos ekonomikos kūrimui, tuo pačiu sudarant palankias sąlygas vėl įsigalėti socializmui“ [7].

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bėgant laikui iš rinkos architektų lūpų sklido vis daugiau kritikos pradiniu pokomunistinės transformacijos tarpsniu kone idealizuotų Vakarų atžvilgiu. Įrodinėjimai, kad valstybės paramos pasekmės Vakarų visuomenių gyvenimo būdui yra akivaizdžiai neigiamos [8], kad daugelyje Vakarų valstybių taikomos progresinių mokesčių schemos yra iš principo ydingos [9], kad Vakarų šalyse** egzistuojanti valstybinės intervencijos į rinką praktika (pradedant įvairiomis socialinės globos programomis ir baigiant ūkio reguliavimais) lemia tai, jog pastarosios šalys pasižymi pernelyg dideliu ekonominės laisvės ribojimu [10], yra tik keli, tačiau gana reprezentatyvūs pavyzdžiai. Šiuose ir kituose panašaus turinio pareiškimuose akivaizdžiai atsispindėjo ideologinis interesas ,,teoriškai“ diskredituoti dar visai neseniai ,,orientacinėmis“ laikytas (ar bent jau tokiomis vaizduotas) Vakarų šalių politines bei socioekonomines santvarkas. Šitaip siekta išlaikyti vykdomo libertarinio rinkos eksperimento ,,grynumą“, apsaugant jį nuo iškraipyti galinčių ,,šalutinių poveikių“. Reikėtų pridurti, kad galutinė tokio eksperimento pabaiga, turinti reikšti totalų žmonių socialinių santykių ,,surinkinimą“ ir faktinį viešosios erdvės panaikinimą, kuomet būtų privatizuojamos netgi išimtinai valstybinei valdžiai priskiriamos funkcijos (pavyzdžiui, viešosios tvarkos priežiūra) [11], kone idealiai atitiktų libertarų klasikų darbuose dėstomas idėjas apie pasaulį, kuriame viešpatautų nebe valstybės [12], o spontaninė rinkos tvarka [13].

Nors šiame straipsnių cikle nebuvo siekta aptarti, kokios egzistuoja galimybės įgyvendinti tokius libertarinius lūkesčius globaliu mastu, vis dėlto pažymėtina, kad pokomunistiniuose kraštuose vykdomo vakarietiškos kilmės libertarinio rinkos eksperimento rezultatai neišvengiamai atsispindės ir Vakarų visuomenių gyvenime. Nors toks teiginys kol kas yra vertintinas tik kaip prielaida, tačiau jį grindžia mažiausiai du veiksniai – pirma, tarptautinių santykių lygmeniu stebimi fundamentalūs pokyčiai, ir, antra, milžiniško masto kultūrinė, socialinė, ekonominė bei politinė kaita, jau kelis dešimtmečius vykstanti postmodernistinėse Vakarų visuomenėse [14]. Paaiškinti šių veiksnių sąveiką nėra sudėtinga: įvykusi pokomunistinių valstybių integracija į euroatlantines struktūras (pirmiausia, žinoma, į Europos Sąjungą) gali būti pagrįstai vertinama ne tik kaip pokomunistiniuose kraštuose susiformavusių politinių bei socioekonominių santvarkų ,,aprobavimas“ globaliu mastu [15], tačiau ir kaip dar nuo XX a. 7 deš. Vakarų mokslininkų gretose sklandžiusių Vakarų bei Rytų konvergencijos prognozių [16] realizavimo(si) pradžia. Intensyvėjant postmodernistinių Vakarų ir postkomunistinių Rytų visuomenių sąveikai labiausiai tikėtinas yra negatyviu pagrindu [17] vykstančio Vakarų ir Rytų politinių bei ekonominių sistemų konvergavimo proceso scenarijus. Pagal jį pokomunistinių valstybių ,,sugrįžimas į Vakarus“ galiausiai iš tiesų įvyktų, tačiau ne pokomunistiniams kraštams pasiekiant pačiuose Vakaruose smunkantį demokratijos ir socialiai orientuotos rinkos standartą, bet abejoms pusėms supanašėjant ir sykiu suartėjant abipusio ekonominių, socialinių ir politinių sistemų nuosmukio pagrindu. 

Turint tai omenyje, neišvengiamai tenka konstatuoti, kad pokomunistinė transformacija laikytina tik pirminiu, arba tiesiog eksperimentiniu, libertarizmo idėjų praktinio įgyvendinimo etapu. Nors pokomunistinio virsmo pradžioje perėjimas nuo marksistinės prie liberaliosios pokomunistinių kraštų ,,vystymo(si)“ trajektorijos išoriškai iš tiesų galėjo sudaryti ,,radikalaus lūžio“ - galiausiai lemsiančio pokomunistinių kraštų ,,suvakarėjimą“, žymimą socialiai orientuoti demokratiško kapitalizmo įsigalėjimo - įspūdį, vis dėlto netrukus tapo visiškai aišku, kad tai tebuvo apgaulingos iliuzijos. Pokomunistinio virsmo metu akivaizdžiai atsiskleidę gelminiai marksizmo ir liberalizmo ryšiai (per valstybės sampratą, imanentistinę bei natūralistinę antropologinę nuostatą, politinio valdymo suvokimą) sąlygojo tai, kad įvykusios ,,institucinio“ lygmens komunistinių šalių transformacijos svarbiausias rezultatas buvo tas, kad vieną vakarietiškos, t.y. švietėjiškos, kilmės utopinį socialinės inžinerijos eksperimentą – marksistinį, pakeitė kitas – liberalistine ideologija grindžiamas eksperimentas, kurio esmė ir kartu savaiminis tikslas, pasak taiklaus J. Gray‘aus apibūdinimo, yra permanentinė rinkos revoliucija.

---

[1] Zenonas Norkus, Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, 618.

[2] Vytautas Rubavičius, Postmodernusis kapitalizmas. Kaunas: Kitos knygos, 2010, 169.

[3] Remigijus Šimašius, ,,Europos Sąjunga ir laisvoji rinka: principų suderinamumas ir priešprieša.“ Vilnius, 2000. <http://www.lrinka.lt/Leidinys/integracija.es/2000.1.rsimasius.phtml>.

[4] John Gray, Apgaulinga viltis: globalaus kapitalizmo iliuzija. Vilnius: Vaga, 2006, 195.

*Aut. past. Ką, pavyzdžiui, siūlė daryti gradualistinio ekonominių reformų kelio šalininkai

[5]Jørgen Møller, Post-Communist Regime Change. A Comparative Study.London and New York: Routledge, 2009, 69–72.

[6] Ten pat.

[7] Elena Leontjeva, „Integracija į ES netarnauja laisvosios rinkos kūrimui.“ Vilnius: Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 1998. <http://www.lrinka.lt/Leidinys/integracija.es/1998.5.eslrinka.phtml>.

[8] Guoda Steponavičienė, ,,Skurdo priežastys ir galimybės jį sumažinti.“ Vilnius: Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2002. <http://www.lrinka.lt/Leidinys/pensiju.reforma/2002.2.skurdas.phtml>.

[9] Rūta Vainienė, ,,Visa tiesa apie progresyvinius mokesčius.“ Vilnius: Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2002. <http://www.lrinka.lt/Leidinys/mokesciai.biudzetas/2002.1.progres.phtml>.

** Išskiriamos Jungtinės Amerikos Valstijos, Vokietija, Prancūzija bei Švedija

[10] Aneta Lomovska, ,,Kelias į gerovę.“ Vilnius: Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2000. <http://www.lrinka.lt/Leidinys/reguliavimas/2000.1.alomovska.phtml>.

[11] Iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto detaliojo priemonių paketo būsimai vyriausybei, ,,Svarbiausi valdžios veiksmai žmonių gerovei.“, Vilnius: Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2000. <http://www.lrinka.lt/Leidinys/kita/2000.5.veiksmai.phtml>.

[12] Milton Friedman, Kapitalizmas ir laisvė. Vilnius: Mintis, 1998, 10.    

[13] Plačiau žr. Friedrich A. Hayek, Law, Legislation and Liberty: A New Statement of the Liberal Principles of Justice and Political Economy. London and New York: Routledge, 1998, 35-55, 107-133.

[14] Pavyzdžiui žr. Claus Offe (ed. John Keane), Contradictions of the Welfare State. London: Hutchinson, 1984.

[15] Norkus, 346-347.

[16] Howard Davis, Richard Scase, Western Capitalism and State Socialism: An Introduction. New York: Basil Blackwell, 1985, 5.

[17] Vytautas Radžvilas, Tradicijos ir moderno sąveika: postmoderniosios ir postkomunistinės transformacijos kontekstas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, 14.