Marius Markuckas. Siamo dvynių neapykantos ir meilės istorija: naujoji pasaulio tvarka liberalizmo ir marksizmo samplaikos šviesoje (I)

Praėjusio amžiaus pabaigoje įvykusią komunistinio bloko griūtį lydėjo viltingi lūkesčiai, kad iš totalinės priespaudos gniaužtų išsivadavusiose šalyse netrukus įsigalės vakarietiško tipo liberalioji demokratija bei rinkos ekonomika. Ypač tai pasakytina apie Vidurio Europos bei Baltijos regiono valstybes, kurių išėjimas iš komunizmo buvo plačiai vertinamas kaip natūralus ir kone savaiminis sugrįžimas į tikrąjį – vakarietišką – jų istorinės raidos kelią. Demokratiško kapitalizmo triumfo lūkesčius pokomunistinėje erdvėje skatino ir garsusis klasikinės tranzitologijos postulatas, teigęs, kad prasidėję demokratizacijos bei liberalizacijos procesai būsiantys ,,vienkrypčiai“ ir ,,negrįžtami“[1].

Tačiau prabėgus keliolikai metų nuo pokomunistinio virsmo pradžios, kuomet pakilios revoliucinės nuotaikos išblėso ir netgi transformavosi į masinius nusivylimus, neišvengiamai teko pripažinti, kad nei pastarajam postulatui, nei su juo susietoms viltims taip ir nebuvo lemta išsipildyti. Net ir šiandien anaiptol ne visos ir netgi ne didžioji dauguma pokomunistinės erdvės šalių galėtų būti apibūdinamos kaip tapusios bent jau instituciškai panašios į Vakarų valstybes. Atsižvelgiant į tokį klasikinės tranzitologijos prognostinį fiasko pokomunistinių kraštų atveju, nėra keista, kad teleologinis universalus perėjimo modelis netrukus buvo pakeistas labiau ,,specifinį kontekstą“ mėginančia įvertinti pokomunistinės transformacijos (postkomunizmo) teorine prieiga.

Pripažįstant, kad pastarosios teorinės prieigos susiformavimas suteikė naujus metodologinius įrankius pokomunistinio virsmo analizei bei aiškinimui, sykiu tenka pastebėti, kad būdama iš esmės tik savita tranzitologijos atmaina ir šioji prieiga didžiausią dėmesį telkė į ,,institucinę“ transformacijos analizės dimensiją, savo ruožtu ,,metafizinėje“ pokomunistinės transformacijos plotmėje toliau vadovaudamasi paviršutinišku bei supaprastintu – tiesiog kaip ,,radikalių priešybių“ – santykių apibrėžimu tiek tarp komunizmo ir liberaliosios demokratijos (kaip socialinių politinių sistemų), tiek ir tarp marksizmo bei liberalizmo (kaip teorijų ir ideologijų). Būtent tokioje kvazi-teorinėje perspektyvoje ir atsiskleidžia šiame straipsnių cikle keliama problema, kurią patogiausia būtų formuluoti klausimu: jeigu marksizmas ir liberalizmas iš tikrųjų yra tarpusavyje nesuderinamos doktrininės bei politinės priešingybės, kaip tokiu atveju apskritai buvo įmanoma pokomunistinės transformacijos metu įvykusi filosofinė bei ideologinė konversija, kuomet apytiksliai pusę amžiaus pokomunistinėje erdvėje dominavusią holistinę marksistinę ideologiją sparčiai pakeitė individualistinis libertarizmas?

Nors pokomunistinį virsmą analizuojančios tranzitologinės literatūros gausa yra praktiškai neaprėpiama, vis dėlto darbų, kuriuose būtų išsamiai nagrinėjamas liberalizmo ir marksizmo idėjų santykis bei jų sąveika pokomunistinės transformacijos procese, esama labai mažai. Tendencija, jog absoliuti dauguma pokomunistinės transformacijos analizių yra orientuotos į politinių bei ekonominių institucijų kaitos aptarimą, nuošalyje nepagrįstai paliekant pokomunistinės transformacijos kaip filosofinės ir ideologinės konversijos nagrinėjimą, nėra atsitiktinė. Ją būtent ir sąlygoja vyraujančiuose pokomunistinės transformacijos studijose internalizuotas liberalizmo ir marksizmo kaip nei teoriškai, nei praktiškai nesuderinamų priešingybių įvaizdis atitinkamai formuojantis nuostatą, kad giluminė filosofinė pokomunistinio virsmo analizė – ieškant sąsajų tarp marksistinės ir liberaliosios tradicijų bei mėginant paaiškinti, kaip pastarosios sąsajos galėtų įtakoti vakarietiško tipo liberaliosios demokratijos ir rinkos ekonomikos ,,įsišaknijimo“ perspektyvas ,,pokomunistinėje dirvoje“ – nėra galima ar bent jau nėra prasminga. Todėl ir toliau yra tenkinamasi išoriniais institucijų kaitos aprašinėjimais, savo ruožtu giluminę metafizinę transformacijos dimensiją traktuojant kaip absoliučiai aiškią ir todėl nevertą didesnio analitinio dėmesio.

Įvertinant tokį ribotą įdirbį pokomunistinio virsmo kaip ,,metafizinio“ reiškinio atžvilgiu, galima teigti, kad šio straipsnių ciklo aktualumą grindžia mažiausiai du svarbiausi tarpusavyje glaudžiai susieti veiksniai: pirma, dabartinė filosofinio žinojimo apie pokomunistinę transformaciją situacija ir, antra, praktinė būtinybė giliau suvokti po komunizmo kracho ne tik pokomunistinėje erdvėje, tačiau globaliu mastu vis sparčiau plintančių nežaboto liberalizmo ir laissez-faire ideologijų principų potencialius socialinius bei politinius padarinius. Atsižvelgiant į tą faktą, kad pirminės prognozės, jog pokomunistinė transformacija baigsis savaiminiu ir garantuotu perėjimu prie vakarietiško tipo liberaliosios demokratijos ir kapitalizmo galiausiai atsiskleidė kaip nepagrįstos ir netgi naivios (ypač fundamentalių kultūrinių, socialinių, ekonominių bei politinių pokyčių Vakaruose kontekste), randasi būtinybė ieškoti alternatyvių, t.y. ne tik ,,institucinės kaitos“ lygmens, pokomunistinio virsmo analizės būdų. Tikimasi, kad šis straipsnių ciklas, kuriuo, viena vertus, siekiama pagrįsti pokomunistinės transformacijos ,,metafizinės“ dimensijos analizės svarbą ir, antra vertus, mėginama atskleisti giluminę marksistinių ir libertaristinių idėjų sąveiką bei jos reikšmę pokomunistinės transformacijos procesui, ne tik išryškins pokomunistinėse šalyse besitransformuojančios ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos ypatumus, bet ir leis aiškiau suvokti, kuo pastaroji santvarka skiriasi nuo klasikinio vakarietiško liberaliosios demokratijos bei socialiai atsakingo rinkos kapitalizmo modelio.

Parengtą straipsnių ciklą, kurį sudarys aštuoni straipsniai, galima dalyti į tris dalis. Pirmoje straipsnių ciklo dalyje (1-3 straipsniai) bus analizuojamas anarchinio liberalizmo (libertarizmo) santykis su liberaliosios tradicijos (liberalizmo) teoriniu bei politiniu mąstymu, sykiu aptariant svarbiausius libertarizmo ir klasikinio politinio liberalizmo skirtumus. Šioje dalyje taip pat bus aptariamos metodologinio individualizmo teorinei sklaidai bei praktiniam (politiniam) libertarizmo idėjų įsigalėjimui kelią atvėrusios prielaidos. Antroje dalyje (4-5 straipsniai), atskleidžiant marksizmo ir liberalizmo sąsajas su moderniuoju politiniu mąstymu bei moderniąja biopolitika, bus nagrinėjami šių sociopolitinių doktrinų giluminiai tarpusavio ryšiai. Paskutinėje trečioje straipsnių ciklo dalyje (6-8 straipsniai) bus analizuojami marksizmo ir liberalizmo sąveikos pokomunistinėje epochoje mechanizmai bei pobūdis, tuo pačiu mėginant atskleisti ir libertarizmo idėjų teorinį bei ideologinį vaidmenį pokomunistinės transformacijos kontekste.

*****

Tiek politikos mokslas, tiek ir politikos filosofija dažnai susiduria su vartojamų sąvokų apibrėžimo problema. Terminas ,,liberalizmas“ esti puiki to iliustracija. Yra itin sudėtinga ir greičiausiai netgi neįmanoma trumpai bei aiškiai atsakyti į klausimą, kas yra liberalizmas. Atsakymo į pastarąjį klausimą paieškas apsunkina liberalizmo doktrinoje egzistuojantys tapatumo konfliktai, kurie verčia rimtai abejoti tuo, ar apskritai yra įmanoma kalbėti apie ,,vieną“ liberalizmą[2]. Galbūt yra taip, jog esama tik gausybės skirtingų liberalizmo formų, iš kurių nė viena negali apeliuoti į liberalizmo iš didžiosios raidės reprezentavimą? Juoba tai patvirtinančių įrodymų, regis, visai nesunku rasti - vis daugėja vadinamųjų ,,liberalizmų su būdvardžiais“. Anarchinis liberalizmas, arba tiesiog libertarizmas, galėtų būti pateikiamas kaip reprezentatyvus to pavyzdys.

Kita vertus, kalbant konkrečiai apie liberalizmo ir libertarizmo tarpusavio santykį, būtina pažymėti, kad libertarizmo matymas (tik) kaip tam tikros liberalizmo atmainos anaiptol nėra visa apimantis. Analizuojant įvairių autorių darbus, kuriuose gilinamasi į liberalizmo bei libertarizmo tarpusavio ryšių aspektus, nesunku įsitikinti, kad teorinio sutarimo, kaip pastaruosius ryšius derėtų vertinti, iš tikrųjų nesama. Galima išskirti mažiausiai dvi teorines stovyklas: kol vieni autoriai libertarizmą tapatina su liberalizmu ar bent jau yra linkę pastarąjį traktuoti kaip neabejotiną, nors ir ,,specifinę“, liberalizmo atmainą, kiti gi laikosi diametraliai priešingos pozicijos ir atkakliai įrodinėja, kad tarp liberalizmo bei libertarizmo nesama to, ką bendriausia prasme būtų galima įvardinti kaip doktrininį bei politinį panašumą, ir todėl, užuot mėginę ieškoti kokių nors pastaruosius konceptus saistančių gijų, stengiasi pateikti argumentus, kurie turėtų įtikinti, jog apie jokį bendrumą tarp liberalizmo ir libertarizmo negali būti net kalbos. Šiuose nesutarimuose, sudarančiuose netgi teorinio chaoso įspūdį, tikėtis surasti ,,teisingą“ atsakymą, kas yra liberalizmas ir kas yra libertarizmasar juo labiau nustatyti aiškų ir neginčijamą šių sąvokų tarpusavio santykį būtų išties bergždžia.

Taigi liberalizmo tapatumo problema atsiskleidžia kaip esanti kur kas gilesnė ir komplikuotesnė nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Skirtis tarp ,,fenomenologijos“ ir ,,esmės“ liberalizmo atveju yra itin stipriai juntama. Intensyvios diskusijos apie tai, kokie teoriniai liberalizmo bruožai išskiria šią tradiciją kaip tam tikrą unikumą iš kitų socialinės bei politinės minties srovių, dažniausiai baigiasi šių bruožų paneiginėjimais ar, atvirkščiai, gausinimais, tačiau praktiškai neleidžia nė per žingsnį priartėti prie bent kiek tvirtesnio liberalizmo ,,esmės“ užčiuopimo, o sykiu ir jos apibrėžimo. Netgi priešingai, tai, kas įvardijama liberalizmo ,,esme“, tokių diskusijų kontekste tampa dar didesne paslaptimi. Vadinasi, mėginimai išspręsti liberalizmo tapatumo problemą dažniausiai duoda paradoksalias pasekmes – surandami ne atsakymai į keliamus klausimus, o tik dar daugiau klausimų.   

Turint tai omenyje, nėra nieko stebėtino, jog net ir liberalizmo ,,viduje“, t.y. pačių liberalų stovykloje (ar stovyklose), nesama griežto sutarimo, ką būtų galima įvardinti ,,liberalizmu“ ar ko šiuo terminu jau nebebūtų galima apibūdinti. Liberalų nesusikalbėjimas, pasireiškiantis nesutarimais ne tik teoriniame, tačiau ir praktiniame lygmenyje (intensyviai, tačiau retai kada vaisingai diskutuojama tiek dėl bendriausių liberalizmo doktrininių principų, tiek ir dėl jų politinių realizavimo galimybių[3]), sudaro itin palankią dirvą gausėti liberalizmo prasmių laukui. Norint tuo įsitikinti, pakaktų atkreipti dėmesį į tą faktą, jog liberalizmas šiandien yra tapęs ne tik sąvoka, skirta apibrėžti tam tikrą socialinę bei politinę doktriną (ar ideologiją), tačiau ir predikatu, apibūdinančiu ištisas kultūras ar netgi civilizacijas[4].

Tačiau net ir pripažįstant, jog neginčijamas liberalizmo apibrėžimas iš tiesų nėra lengvas uždavinys (jei apskritai galintis baigtis visus tenkinančiu ,,objektyviu“ sprendiniu), tuo pačiu tenka pastebėti, jog pasiekti tam tikrą supratimą, leidžiantį bent jau priartėti prie liberalizmo doktriną konstituojančios šerdies, visgi yra įmanoma. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų niekuo neišsiskirianti, tačiau enciklopediniu mastu reiškiama pastaba, jog pasaulietinių laikotarpių liberalizmas stipriai skiriasi nuo liberalizmo religiniais laikais[5], gali tapti itin naudingu įrankiu, padedančiu užčiuopti liberalizmo ,,esmę“ būtent per liberaliosios tradicijos istorinę kaitą. Maža to, pastaroji pastaba, pabrėžianti, viena vertus, tai, kad liberalizmas istoriškai kito ir, antra vertus, akcentuojanti liberalizmo ,,pobūdžio“ priklausomybę nuo to, ką bendriausia prasme galima būtų įvardinti kaip ,,kultūrinę aplinką“ ar ,,tradicijos poveikį“, gali stipriai pasitarnauti, pirma, nagrinėjant klasikinio liberalizmo bei libertarizmo tarpusavio santykį ir, antra, mėginant paaiškinti, kodėl libertarizmo pozicijos bėgant laikui įgijo vis didesnę teorinę bei praktinę (politinę) reikšmę.

Visgi prieš vystant analizę šiomis kryptimis iš pradžių privalu bent jau glaustai apžvelgti kertinius liberalizmo genezės momentus. Tai darant nėra įmanoma apeiti modernybės klausimo, kadangi, kaip pabrėžia liberalizmo žinovas John`as Gray`us, faktiškai ,,Visoms liberalios tradicijos atmainoms yra būdinga apibrėžta, aiškiai moderni žmogaus ir visuomenės samprata.“[6]Naujaisiais amžiais įvykusi pažinimo paradigmų kaita, žymėjusi perėjimą nuo teocentrinio prie antropocentrinio pasaulio suvokimo, neabejotinai vertintina kaip esminė modernybės, o sykiu ir liberalizmo sklaidos sąlyga.

Kartu su modernybės plėtojimusi bei įsigalėjimu radikaliai pakitusi politinio mąstymo struktūra (žymėjusi fundamentalius pokyčius tiek antropologiniame, tiek ir sociopolitiniame lygmenyje) paliko atitinkamą žymę ir liberalizmo tradicijos formavimesi, maža to, yra traktuotina kaip liberalizmo kilmės ir tapatumo šaltinis. Tarsi tai patvirtindamas J. Gray`us teigia, jog ,,[...] moderni žmogaus ir visuomenės samprata suteikia liberalizmui tą aiškų tapatumą, kuris išlieka nepaisant didžiulės vidinės jo įvairovės.“[7]Garsusis britų filosofas išskiria keturis kertinius elementus, sudarančius specifinę, t.y. visoms liberalizmo atmainoms būdingą modernią žmogaus ir visuomenės sampratą: pirma, ji yra individualistinė(teigia moralinę asmens pirmenybę prieš bet kokio visuomeninio kolektyvo pretenzijas), antra, ji yra egalitarinė(suteikia visiems žmonėms tą patį moralinį statusą ir atmeta kaip teisinei ar politinei tvarkai bereikšmius žmonių moralinės vertės skirtumus), trečia, ji yra universalistinė (teigia žmonių giminės moralinę vienybę ir teikia tik antrinę reikšmę specifinėms istorinėms asociacijoms ir kultūrinėms formoms), ketvirta, ji yra melioristinė (teigia visų socialinių institucijų bei politinių santvarkų pertvarkymo ir tobulinimo galimybę). Nors pastarieji elementai, ką akcentuoja ir J. Gray`us, yra nuolat tobulinami, iš naujo apibrėžiami, jų tarpusavio ryšiai naujai derinami, jų turinį praturtina įvairios liberaliosios tradicijos fazės ir įvairūs nacionaliniai bei kultūriniai kontekstai, kur jie dažnai labai specifiškai interpretuojami, vis dėlto būtent jie sudaro liberalios žmogaus ir visuomenės koncepcijos pamatą. Kartu tai paneigia svarstymus anot kurių liberalizmas tėra difuzinis idėjų sindromas ir leidžia pagrįstai konstatuoti, jog nepaisant istorinės įvairovės liberalizmas vis tik išlieka veikiau kaip visuminė pasaulėžiūra, o ne vien kaip palaida judėjimų ir pažiūrų, susietų tik bendros kilmės panašumais, asociacija[8].

Taigi ryšys tarp modernybės ir liberalizmo esti itin stiprus ir reikšmingas. Pastarąjį ryšį galima būtų dar labiau ,,sukonkretinti“, pastebint, jog bendras ,,kamienas“, įkūnijantis savitą – liberaliąją – individo ir visuomenės sampratą, yra faktiškai konstituojamas vienos iš metodologinių moderno politinės teorijos nuostatų - metodologinio individualizmo. Nors, kaip pastebi Albrechtas Wellmeris, skiriančiosios linijos tarp individualizmo ir kolektyvizmo anaiptol nevisada yra ryškios ir aiškios[9], vis dėlto iš metodologinio individualizmo kylančios teorijos neabejotinai išsiskiria tuo, kad kaip atspirties tašku remiasi pavieniais nuo bet kokių kolektyvinių formų izoliuotais individais, kuriems yra priskiriamos tam tikros prigimtinės teisės ir į tikslus orientuotas racionalumas. Atitinkamai ir politinės institucijos – kiek jos gali būti traktuojamos kaip legitimios – yra aiškinamos kaip sutartinis (kontraktinis) rezultatas tarp lygių ir laisvų individų.

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nepaisant individualistinėje prieigoje akcentuojamos negatyviosios laisvės svarbos bei neabejotino jos pirmumo pozityviosios laisvės atžvilgiu, nemaža dalis šiai prieigai atstovaujančių teoretikų, pasiremdami kantiškąja laisvės samprata, sykiu yra linkę pripažinti, kad negatyvioji laisvė visgi turėtų būti ribojama Visuotinio Įstatymo (angl. General Law), kuris, kildamas iš prigimtinių teisių sampratos, garantuotų visų visuomenės narių, arba individų, lygią laisvę[10]. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, didžiausiu visuomenės sutarties pasiekimu turėtų būti laikomas universaliojo įstatymo įtvirtinimas pozityviojoje teisėje, suteikiant politinei valdžiai legitimią galią bausti tuos, kurie pažeidžia kitų visuomenės narių teises bei laisves. Tai reiškia sutikimą, jog negatyviosios laisvės maksimizavimo tikslas gali būti pasiektas tik į pagalbą kaip priemones pasitelkiant tai, ką bendriausia prasme galima būtų įvardinti kaip pozityviuosius elementus - visuotinai pripažįstamus ir taikomus įstatymus bei jų leidybą ir priežiūrą užtikrinančią valstybinę (politinę) valdžią.

Žvelgiant per metodologinio nuoseklumo prizmę, tenka pripažinti, jog platesnių įgaliojimų suteikimas valstybei (suverenitetui) iš individualistinės prieigos kylančiose socialinėse bei politinėse teorijose (ką nesunku pastebėti pas tokius klasikinio liberalizmo atstovus kaip J. Locke`ą, J. S. Millį, A. Smithą), iš tiesų galėtų būti traktuojami kaip individualizmo principo logikos ribojimas ar netgi iškraipymas[11]. Logiškas, t.y. niekieno nevaržomas individualizmo sklaidos rezultatas turėtų būti toks, jog nesustruktūrintas ir nedisciplinuotas individo materijos pradas, kuris bendriausia prasme galėtų būti apibūdintas kaip neriboti individo troškimai ir kurį, pavyzdžiui, Friedrichas Schilleris[12] įvardija kaip juslinį potraukį, turėtų įgyti vis didesnę, o galiausiai ir absoliučią jėgą bei reikšmę prieš jį struktūrinantį formos pradą, arba, remiantis to paties F. Schillerio terminija, formos potraukį, kaip antai moralinį tradicijos spaudimą, visuomenę, valstybę. Tokia principinė nuostata leidžia pagrįstai teigti, jog liberalusis anarchizmas, kuris kaip atskira teorinė pozicija tapo žinomas nuo XIX amžiaus vidurio, yra ne kas kita kaip labiausiai išgrynintas metodologinio individualizmo variantas, kadangi būtent šioje teorinėje perspektyvoje individai yra absoliučiai ,,išlaisvinami“ nuo bet kokių kolektyvinių formų įtakos.

---

[1] Algimantas Jankauskas, Liutauras Gudžinskas, ,,Tranzitologijos peržiūra: pokomunizmo pamokos.“ Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2007. Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2008, 175.

[2] Pavyzdžiui žr. Ronald Dworkin, Principo reikalas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, 256; Alvydas Jokubaitis, ,,Liberalizmo tapatumo problema.” Politologija, 1999/1 (13), 4-5.

[3] Eric Mack, Gerald G. Faus, ,,Classical Liberalism And  Libertarianism: The Liberty Tradition.“ Handbook of  Political Theory, 116. <http://www.razvanpantelimon.ro/uploads/Materiale-SP/Teorie_politica/Handbook_of_Political_Theory.pdf#page=132> [Žiūrėta  2011 04 23].

[4] Andrew Heywood, Political Ideologies: An Introduction. Hong Kong: Macmillan, 1992, 17.

[5] David Miller (red.), Politinės minties enciklopedija. Vilnius: Mintis/ALK, 2005, 304.

[6] John Gray, Liberalizmas. Vilnius: Atviros Lietuvos fondas, 1992, 7.

[7] Ten pat, 8.

[8] Ten pat, 9.

[9] Albrecht Wellmer, ,,Models of Freedom in the Modern World.“ The Philosophical Forum. A Quarterly.Vol. XXI,  Nos 1-2, 1989-90 Fall-Winter, 228.

[10] Ten pat.

[11] Algirdas Degutis, Individualizmas ir visuomeninė tvarka. Vilnius: Eugrimas, 1998, 23-27.

[12] Friedrich Schiller, Laiškai apie estetinį žmogaus ugdymą. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,  1999, 71-74.