Oskaras Petras Volskis. Gailestingumas: išsaugoti orumą

Atvelykyje katalikai švenčia Dievo Gailestingumo iškilmę. Vilniuje yra dvi Dievo gailestingumą ypatingu būdu skelbiančios šventovės: Aušros Vartai ir maža koplytėlė šalia Šv.Dvasios bažnyčios, kurioje yra gailestingojo Jėzaus paveikslas.

Šia proga dera pasvarstyti apie gailestingumą, kuris jau du tūkstančius metų yra krikščionybės viena pagrindinių savybių, būdinga dorybė. Ir kadaise, ir dar dabar žmonės yra skirstomi į pagonis ir krikščionis pagal gailestingumo kriterijų, nes pagonys nelaikė gailestingumo girtina idėja ar dorybe.

Įdomu tai, kad savo esme bedieviška komunizmo ideologija bandė adaptuoti, eksploatavo krikščioniškojo gailestingumo idėją. Neatsitiktinai komunizmas yra laikomas krikščionybės beždžioniautoju, ir kai kurie iki šiol painioja šias dvi radikaliai skirtingas pasaulėžiūras ir tikroves,  manydami, kad komunizmas arba socializmas yra pasaulietinis-socialinis krikščionybės pakaitalas, pasiūlęs  naują rojų žemėje, geresnio žmogaus, teisingesnio gyvenimo viziją.

Komunizmo mintimi, tikras ir geras žmogus – tai revoliucionierius, pasižymintis gailestingumu darbininkų ir valstiečių klasei. Iš to išplaukia, kad revoliucija yra ne kas kita, kaip tikrojo gailestingumo pasireiškimas vargšų atžvilgiu, išvaduojant iš turčių ir išnaudotojų jungo. Bent jau taip buvo skelbiama. Tačiau komunistinis gailestingumas yra paradoksalus, kadangi buvo įmanomas klasių kovoje kaip didelis negailestingumas turtuoliams, kurie neverti gailestingumo, t.y. juos reikia išžudyti. Užuojauta vargšams tapo iškelta kaip politinė ir aukščiausioji dorybė – kone krikščionybė! Bet kaip viskas vyko, niekuo neprimena krikščionybės, nes kuo didesnė buvo „užuojauta“ vargšams, tuo didesnis ir žiauresnis buvo teroras, ir, o dyvai, paaiškėjo, kad komunistinis gailestingumas tapo žiauresnis už patį žiaurumą. Viename Paryžiaus komunos atsišaukime buvo skelbiama: būkite negailestingi, būkite nežmoniški vardan gailestingumo. Buvo pasitelkiami vaizdingi palyginimai ir pavyzdžiai, kuriais pateisintas žiaurumas prieš aristokratiją: kaip kad gydytojo baisus, tačiau gailestingas peilis pašalina gangrenuojančią kūno dalį, taip iš visuomenės turi būti pašalinta socialinė gangrena. Prancūzijos revoliucionieriams ir jų ideologiniams pasekėjams vėlesniais laikais atrodė, kad gangrenuojančia dalimi yra galvos, todėl milijonams lėkė giljotinoje, svyro kartuvėse, apsipildavo kraujais peršautos į pakaušį... Pasaulis išvydo pasibaisėtiną dalyką: kuo žiauresnis buvo budelis, tuo saldžiau suokė apie gailestingumą.

Komunizme buvo daug kalbėta apie gailestingumą ir vardan jo yra padaryta didžiausi nusikaltimai žmonijos istorijoje. Pradedant Prancuzų revoliucija iki pat Sovietų žlugimo žmonija patyrė baisiausią visų laikų terorą. Maža to, kaip žinia, tiek Prancūzų revoliucija, tiek visos kitos komunistinės revoliucijos vargšų nesumažino, bet padaugino, o vienus turtuolius pakeitė kiti: anų vietą užėmė partinė nomenklatūra. Tuo tarpu milijonai darbininkų ir valstiečių buvo sušaudyti, įkalinti, ištremti į Sibirą.

Komunistinės valstybinės struktūros ypač įnirtingai persekiojo krikščionybę ir Bažnyčią kaip nesutaikomą ideologinį priešą, net sugebėjo įslinkti į krikščionybę išsilaivinimo teologijos kailyje. Užtenka įsivizduoti Kristų su kardu rankoje, prie ešafoto, arba su šautuvu rankose, ir suvoksime, koks beviltiškas yra bandymas susieti komunizmą su krikščionybe.

Panašių komunistinio “gailestingumo” atmainų ir požymių sutinkame ir dabartinėje kultūroje. Feminizmo, homoseksualizmo, alkoholizmo, narkomanijos, hedonizmo, vaikų teisių reikalas yra ginamas tuo pačiu lozungu. Maždaug, pasižiūrėkite, kokios tos moterys nelaimingos, kaip vyrai jas skriaudžia, pasigailėkime jų ir sunaikinkime vyriškumą, vyriją, padarykime moterį tiek “laisvą”, kad nebereikėtų vyro. Tas pats yra su homoseksualais: kokie jie nelaimingi, kaip niekas jų nemyli, persekioja: pasigailėkime, nediskriminuokime ir vardan pasigailėjimo sunaikinkime bet kokią priešingą homoseksualizmui nuomonę, prigimtinio lytiškumo sampratą, kad būtų visuotinai privaloma propaguoti ir praktikuoti homoseksualizmą. Panašiai vyksta pedagogikos srityje: kokie tie tėvai ir suaugusieji niekadėjai, kaip jie spaudžia savo vaikus, iš jų daug reikalauja, vardan pasigailėjimo nedarykime jokio streso, nekelkime jokių reikalavimų, išvaduokime nuo atsakomybės, nes vaikas iš prigimties yra geras, o bloga yra tik visuomenė. Taip pat ir iš Bažnyčios reikalaujama būti šiuolaikiška, atsisakyti moralinių principų, tradicijos, visiems ploti ir viskam pritarti vardan gailestingumo moderniam ir aikštingam žmogui. Rezultatas toks pats kaip ir komunizmo atveju: moralinių vargšų, iškreiptos pedagogikos ir netvarkingo gyvenimo aukų nemažėja, bet daugėja.

Kasdienybėje eksploatuojamas naivusis gailestingumas, apsimestinis vargingumas, sužeistumas, nelaimingumas.  Šį apgaulės “meną” yra įvaldę gatvėje ubagaujantys alkoholikai, demonstruojantys savo žaizdas ir bėdas valkatos. Vaikai manipuliuoja savo naiviais tėvais, auklėtojais ir mokytojais, kurie praradę sveikos pedagogikos nuovoką, pildo mažųjų narcizų užgaidas. Gailestingumo teatrą vaidina ligoniai, darbuotojai, politikai, draugai... Lietuvoje žmonės daugiau verkšlena, bet mažiau stengiasi, dirba, todėl tokia bloga padėtis. Viena aišku, naivumo negalima tapatinti su gerumu ar gailestingumu, bet kvailyste. Teko išgirsti vieno sveiko proto vyriškio apibendrinimą išgirdus liberalių teologų samprotavimus apie gailestingumą: man nepriimtinas kvailas gailestingas dievas, kuriam visi lipa ant galvos! Koktu būna klausytis svaičiojimų apie „karamelinį“ Jėzų, ta vyrą, kuris sąmoningai ėjo į kančią už tiesą, vardan kitų gerovės, atlaikė didelius išbandymus.

Materializmo ideologijos suklaidinti gailestingumą apribojome vien kūniška pagalba, užmiršdami, kad kur kas didesnis ir tikresnis yra dvasinis skurdas, iš kurio kyla ir materialinis. Duodant sriubos dubenėlį užmirštama, kad reikalinga dvasinė, pedagoginė pagalba, stiprinanti žmogaus mąstymą, valią ir dorybes.  Kas šiandien besirūpina, kas bepasigaili dvasinių vargšų mokyklose, prasigėrusiuose kaimuose, valdžioje ir versle? O juk dar I Komunijos metu išmokome gailestingumo darbus sielai: blogą darančius sudrausk, nemokančius pamokyk, abejojantiems gerai patark, nusiminusius paguosk (kitaip sakant - įkvėpk vilties), melskis už gyvus ir mirusius ir t.t. Pop.Benediktas, pradėdamas savo pontifikatą, sakė: Bažnyčios užduotis – gelbėti individualias sielas. Pasigailėti ir gelbėti sielas – ar dar suprantame šio uždavinio svarbą ir svorį? Juk Jėzus rūpinosi ne tiek pamaitinti žmones ir gydyti jų ligas, bet pamokyti, dovanoti pažinimą, atleisti nuodėmes, skatinti teisingumą ir meilę. Jis labiausiai pergyveno dėl žmogaus dvasinio ir moralinio skurdo.

Palyginime apie sūnų palaidūną Jėzus kalbėjo apie vargšą žmogų, kuris paliko šeimą, išvaistė turimas dovanas, galimybes, laiką, savo žmogystę ir žmogiškumą, orumą ir gėrį. Popiežius Jonas Paulius II rašė, kad gailestingumas atmerkia akis plačiai, nes mato, supranta, kenčia ir laukia. Tai santykis, kuriame atstatomas žmogiškasis orumas, atstatomas gėris, žmogystė. Dievas neduoda daugiau, nei mums reikia, todėl ir mes turime būti gailestingi kitiems tiek, kiek iš tikrųjų reikia. Negalima tuo pačiu būdu gailėtis kūdikio ir suaugusio, nebent pastarasis būtų invalidas, kenčiantis dėl sulaužyto stuburo.  Privalu išlaikyti gailestingumą, kuris nesutryptų asmeninio orumo, ir to orumo tikėtis iš kitų.

Šaltinis: www.arche.lt