Marius Markuckas. Žmogaus sampratos kismas – Tautos ir Valstybės išlikimo viltis

Viešai ištarti premjero Andriaus Kubiliaus žodžiai, kad prieš 22 metus buvo iškovota ne tik laisvė šaliai, tačiau ir laisvė emigruoti šios šalies gyventojams tik savotiškai patvirtino, kad lietuvių tauta net ir aukščiausių šalies pareigūnų galvose yra mąstoma tik kaip globalaus fabriko ,,išteklius“. Absoliutus abejingumas emigracijos mastų lydimai tautos žūčiai sykiu atskleidžia ir giluminį požiūrį į Lietuvos valstybę. Akivaizdu, kad ji yra vertinama ne kaip suverenitetą turinti ir laisva tautos valia kuriama valstybė, t.y. nacionalinė valstybė, bet tiesiog kaip globalaus fabriko ,,skyrius“, kurio uždavinys – ,,gaminti“ jokių tautinių ir valstybinių sentimentų neturinčią žmogišką masę, galinčią be didesnio diskomforto migruoti iš vieno pasaulio krašto į kitą.



Turint tai omenyje, tenka pripažinti, jog nepaisant įvykusio pokomunistinio virsmo fakto, kuomet vieną institucinę sandarą pakeitė kita, esminis dalykas, apsprendžiantis (politinio) valdymo pobūdį - t.y. vyraujanti žmogaus samprata - liko absoliučiai nepakitęs. Sovietmečiu įtvirtintas grynai materialistinis žmogaus kaip ,,gamybinių jėgų“ sudedamosios dalies suvokimas faktiškai išliko tas pats. To patvirtinimų ilgai ieškoti nereikia. Pakaktų atkreipti dėmesį kad ir į tą faktą, jog viešajame diskurse vis sparčiau ir vis platesniu mastu įsigali ,,žmogiškųjų išteklių“ sąvoka, savo ruožtu atskleidžianti sąmoningai visuomenėje diegiamų ir palaikomų pamatinių mąstymo struktūrų pobūdį. Įvertinant tai, kad antropologiniame lygmenyje pokomunistinė transformacija nesukūrė jokių esminių pasikeitimų, neišvengiamai tenka konstatuoti, kad tikroji pokomunistinio virsmo prasmė tebuvo socialinių inžinerijų konversija – arba siekis pereiti prie ,,efektyvesnio“, t.y. nuo kolektyvistinio ,,planinio“ prie individualistinio ,,rinkos“, žmogiškosios masės valdymo būdo.

Naujasis liberaliosios valdysenos mechanizmas yra grindžiamas nuožmaus rinkos diktato ir kone absoliučios ,,laisvės“ retorikos mišiniu. Nors pastaroji valdysena tautiniu bei valstybiniu požiūriu, akivaizdu, yra pražūtinga, ji ir toliau yra nuosekliai diegiama. Apie tai byloja jokiose civilizuotose valstybėse analogų neturinti libertarinė aukštojo mokslo reforma. Taip pat nesibaigiančios diskusijos apie tai, ar minimalus atlyginimas, kuris neleidžia oriai gyventi atskiram asmeniui (ką jau bekalbėti apie šeimas) turėtų būti didinamas ar visgi mažinamas. Galiausiai ,,giliamintiški“ svarstymai, ar šalyje, kurioje klesti skurdas ir egzistuoja milžiniškos pajamų atskirtys, iš tiesų yra tikslinga taikyti progresinę mokesčių sistemą; nors nėra jokių abejonių, kad tinkamai sureguliuoti progresiniai mokesčiai ne tik padeda efektyviai spręsti skurdo ir pajamų atotrūkio problemas, tačiau ir didina visuomenės solidarumą (ko šiandieninei Lietuvai ypatingai trūksta), vis dėlto ryžtingų veiksmų, siekiant gydyti minėtus šalies žaizdas, ir toliau nėra imamasi. Užuot pasinaudojusi Vakarų valstybėse egzistuojančiomis socioekonominėmis bei sociopolitinėmis praktikomis, įtvirtinančiomis socialiai orientuotą demokratinį kapitalizmą, mūsų šalies valdžia, regis, yra mieliau pasiryžusi Lietuvos valstybę išlaikyti kaip nežabotos rinkos poligoną, kurio neišvengiamas palydovas yra socialinis bei ekonominis nesaugumas ir neužtikrintumas. Ciniškiausia yra tai, kad emigrantų dalią pasirinkusių (ar priverstų pasirinkti) piliečių mėginimas ištrūkti iš eksperimentinės socialinės inžinerijos lauko, stengiantis surasti bent kiek tvirtesnę užuovėją nuo anarchinio kapitalizmo gūsių, yra reprezentuojamas kaip kone akivaizdžiausias ,,laisvės“ įrodymas.

Viltis artimiausiu metu įvyksiančių savaiminių pokyčių būtų naivu. Kur kas labiau tikėtina, kad, kaip jau tapo įprasta, Lietuvoje faktiškai net nesvarsčius ir Briuselyje lengva ranka padėjus parašus po vadinamąja fiskalinės drausmės sutartimi, Lietuvos valstybės dekonstrukcijos procesai, paraleliai žudantys tautą, tik dar labiau sustiprės. Valstybei uždėjus dar vienus ,,europinius“ tramdomuosius marškinius, nesunku numatyti, kad galiausiai bus dar plačiau atverti keliai viešosios erdvės naikinimui ir totaliam socialinių santykių ,,rinkinimui“, kuomet valstybė bus laipsniškai stumiama ,,marketizacijos“ tendencijų net ir iš išimtinai valstybinei valdžiai priskiriamų sferų – taip pat ir viešosios tvarkos priežiūros. Norint įsitikinti, kad tai anaiptol nėra savavališkas niūrios ateities vaizdavimas, siekiant kažin ką diskredituoti ar išgąsdinti, pakaktų deramai įvertinti kad ir vis dažnėjančius aukščiausių teisėsaugos atstovų raginimus eilinių piliečių atžvilgiu patiems rūpintis savo pačių ir savo turto saugumu faktą. Paraleliai tarsi ant mielių augantis privačių saugos tarnybų tinklas, kuriam net nebereikia jokių reklamų, yra tik iliustratyvus pavyzdys, kad libertarinė rinkos revoliucija, siekianti nunaikinti ,,neracionalią“ valstybę visose socialinėse srityse, anaiptol nėra tik nekalta utopija.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, tenka dar kartą pabrėžti, kad Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos ateities prognozės yra išties niūrios. Lietuva žaibišku greičiu yra verčiama ,,bevalstybine“ teritorija, kurioje, nekreipiant dėmesio į socialinius kaštus, visas tvarkos organizavimo funkcijas, kaip libertarizmo klasikų ir išsvajota, tikimasi perduoti spontaninei rinkai. Kita vertus, nepaisant tokių niūrių prognozių pateikimo, tai nereiškia, kad nebėra įmanoma nieko pakeisti. Siekiant sustabdyti tautos ir valstybės žudymo politiką, pirmiausia yra būtina keisti vyraujantį požiūrį į žmogų. Privalu intensyviai svarstyti ir teikti siūlymus, kokiais būdais būtų įmanoma atkurti laicistinių ideologijų – marksizmo ir liberalizmo – naikintą ir tebenaikinamą krikščionišką žmogaus sampratą ir tokiu būdu suduoti ryžtingą atkirtį siekiui žmogų redukuoti tik iki ,,ekonominio ištekliaus“ statuso. Vyraujančios žmogaus sampratos kismas yra Tautos ir Valstybės išlikimo viltis