Vytautas Sinica. Patriotizmas kaip įsipareigojimas bendruomenei

Patriotizmas gali džiaugtis, jog jo nepalietė priešiškumas, pastaruoju metu užliejęs nacionalizmo sąvoką. Pastarąjį iš visų pusių kritikuojant, patriotizmas lieka nepaliestas. Priešingai, pasigirsta kalbos, jog nacionalistai diskredituoja „tikrus patriotus“ ir daro jiems gėdą. Taigi patriotai vis dar gerieji, o nacionalistai blogieji ir šios sąvokos, vienaip ar kitaip atskirtos. Visgi ta skirtis po truputį virsta perdėta ir iškreipiančia paties patriotizmo, kurį stengiamasi atriboti nuo tautos, turinį.

Patriotizmas yra įsipareigojimas politinei bendruomenei. Nors istoriškai bendruomenės forma kito, jau porą amžių vienintelė reali politinė bendruomenė yra organizuota kaip valstybė. Atsiranda tuo abejojančių, siūlančių įsipareigoti kitokiems vienetams, tačiau kol kas naujo lojalumo objekto paieškos lieka bevaisės. Smerkiantiems nacionalizmą, bet išteisinantiems patriotizmą verta priminti, kad tik nacionalizmas, kaip valstybių nepriklausomybės, integralumo ir tautų solidarumo siekiantis judėjimas įgalino modernųjį patriotizmą apskritai. Be pirmojo šiandien negalėtume praktikuoti antrojo.

Asmeninė pažintis su patriotizmu daugeliui, ko gero, prasideda nuo sampratos „meilė Tėvynei“. To moko ar bent turėtų mokyti tėvai ir pedagogai. Visgi ši samprata gerokai klaidinanti, nes taip suprantama meilė neįpareigoja nieko daryti dėl tos mylimos Tėvynės. Meilę galima reikšti šventėmis ir dainomis, kaip sovietmečiu netrukdė ir net skatino elgtis okupacinė valdžia. Dar blogiau, meilė Tėvynei kaip kraštui ar etnosui nereikalauja nepriklausomybės ir savivaldos. Vėlgi – sovietiniai kolaborantai galėjo tarnauti okupacinei valdžiai ir nejausti tame prieštaravimo Tėvynės meilei. Bet kokia valdžia juk tiesiog mylėti Tėvynę kaip kraštą netrukdo, o bendradarbiavimas su ja  laiduoja didesnę gerovę bendruomenei nei pasipriešinimas.

Patriotizmui šiais laikais būtina tauta – savivaldos siekianti kultūrinė-politinė bendruomenė. Įsipareigojimas valstybei ir ją kuriančiai tautai vargiai atsiejami. Tautinis tapatybės aspektas nėra politinis, tačiau valstybė,  kuriai įsipareigoja patriotas, neįmanoma be ją kuriančios tautos. Ką įsipareigoja patriotas? Pirmiausiai, būti neabejingu politinės bendruomenės reikalams ir dalyvauti juos sprendžiant. Toks įpareigojimas kelia pavojų patriotizmą sutapatinti su pilietiškumu, o tautą su vadinamąja pilietine visuomene. Toks tapatinimas būtų klaida, nes grynas pilietiškumas reikalauja būti neabejingu santvarkai, tačiau nenurodo, kieno ji turi būti. Vaikantis minėtą analogiją – sovietmečiu irgi galėjome būti pilietiški, dalyvaudami komunistų partijos veikloje ir paklūsdami primestai tvarkai. Tačiau aišku, kad aktyviai domėtis viešaisiais reikalais – politika – nėra gana. Būtinas normatyvumas – atsakymas sau, kas ir kaip turi spręsti politinius klausimus. Į pirmąjį klausimą atsakymas yra tauta – šių laikų savivaldi politinė bendruomenė. Tik neabejingas laisvos tautos politiniam gyvenimui yra patriotas. Pilietinė visuomenė čia taip pat atkrinta, mat nurodo santvarką, kurioje visi gali ir aktyviai siekia savo egoistinių interesų valstybės mastu, tuo tarpu, patriotizmas, priešingai, akcentuoja pareigas, ne teises, ir valstybės gėrį, o ne dalinius grupių interesus.

Patriotizmas nėra sausas faktas. Tai dorovinė kategorija, siekiamybė kiekvienai valstybei ir jos piliečiams. Juozas Girnius sakė, jog vertybių negalima argumentuoti, dalykas vertinamas ir kartu pareiga jam jaučiama arba ne. Vertinama įsitikinimo, o ne argumentų dėka. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar žmogus jaučia pareigą valstybei (kas yra tik fakto klausimas), jam galioja pareiga būti patriotu (kas yra jau dorovės klausimas). Taigi argumentuojant moralę savaime klimstama į vidinį prieštaravimą. Vis dėlto patriotizmas yra pilietinė dorybė pirmiausiai kaip įsipareigojimas, kas savaime reiškia ir pergalę prieš egoizmą. Be to, įsipareigojimo objektas čia yra politinė bendruomenė, o bendruomenės arba viešasis gėris visais laikais laikytas aukštesniu už asmeninį. Pagaliau patriotizmas yra dvejopai žmogiškumą atskleidžianti dorybė. Kultūrinėje plotmėje jis reikalauja kritiškai žvelgti į savo tautos gyvenimą ir stengtis kasdieniais darbais tobulinti jos kultūrą. Patriotas vertina tai, kas sava jo tautai, tačiau išlieka kritiškas šių dalykų atžvilgiu. Politiniame lygmenyje patriotas įpareigotas dalyvauti viešųjų reikalų sprendime, siekdamas gerovės savo tautai kaip politinei bendruomenei ir valstybei kaip jos santvarkos formai. Būtent kultūrinis ir politinis gyvenimas žmogų iškelia virš instinktų tenkinimo ir padaro žmogumi.

Gali kilti klausimas, kaip patriotizmo reikalavimus įgyvendinti tautinių mažumų atstovams. Jei patriotas įsipareigoja valstybei ir tautai, o žmogaus gyvenamą valstybę kuria ne jo tauta, atsiranda priešprieša. Visgi, nors tauta kuria valstybę, ji nėra tiesiogiai susijusi su individo politiniu tapatumu. Likdamas asmeniškai ištikimas savo tautai individas gali ir privalo būti savo valstybės patriotas, lojalus jai kaip politiniam dariniui ir suinteresuotas jos gerove.

Apibendrinant, siektinas patriotizmas turėtų atmesti banalios meilės sampratą ir tuo nepasitenkinti. Priešingai, tai įsipareigojimas. Jei vadinsime jį meile,  tai tik griežtai krikščioniška prasme, tai yra kaip auką, savo interesus aukojant vardan valstybės ir ją kuriančios tautos. Ši auka privalo reikštis dvejopai. Kultūroje, stengiantis savo kasdieniais darbais kelti tautą į aukštesnį lygį. Politikoje kaip nuolatinis susidomėjimas politiniu gyvenimu, siekiant savosios valstybės, o ne konkrečios santvarkos gerovės.

Šis pranešimas skaitytas Kovo 11 d., patriotiško jaunimo sambūrio „Pro Patria“ surengtos diskusijos „Koks patriotiškumas reikalingas Lietuvai?“ metu.