Mindaugas Kubilius. Dievo vardo galia

Protą judina valingas troškimas išsklaidyti Kūrėjo užmarštį ir tvirtinti žmogaus prigimčiai savą Dievo vardo patirtį. Nevalia užmiršti savosios prigimties. Nes tik ant jos yra statoma žmogaus laisvė ir visuomenės teisingumas.



Užmiršti savąjį Kūrėją reiškia prarasti save - užmiršti tai, kas yra man sava ir tapatu. Prigimtinis žmogaus ryšys su Kūrėju yra amžinas ir neatmainomas. Dievas palaiko žmogų jo buvime. Ne tik žmogų, bet ir visą kūriniją.

Kūrinija egzistuoja tik Kūrėjo kūriniją įbūtinančios valios pagrindu. Kitaip tariant, kūrinija yra būtina tiek, kiek Kūrėjas ją palaiko jos buvime. Kūrinija savojoje prigimtyje yra sąlygojama Kūrėjo, kuris yra visavertė ir visaapimanti Pirmoji priežastis. Ši tiesa nėra akivaizdi. Ji yra išprotaujama, t.y. sielos galia įžvelgiama, tuo pačiu išsklaidant mirtingojo nežinojimo ir kvailumo tirštumą.

Būdingai Pirmąją priežastį žmogus įsivardija Dievo vardu. Pastaruoju įsivardijame taip pat ir proto bei mūsų valioje slypinčio absoliutaus troškimo būti akivaizdumą. Kitaip tariant, Dievo vardu įvardijame ne ką kitą, o mumyse slypintį prigimtinį Dievo akivaizdumą – protingąją valią būti, arba Dievo atvaizdą žmoguje. Todėl Dievo įsivardijimas ir įsisavinimas kaip dieviškojo atvaizdo manyje simbolio yra tuo pačiu prigimtinės ir absoliučios vertės žmoguje tvirtinimas.

Dievo vardo tarimas yra ir savęs ištarimas tiek, kiek Dievo vardą ištariu kaip savo santykio su Dievu tikrovę. Tad Dievo vardo ištartis yra kartu ir protingojo kūrinio savęs sąmoningo pajungimo Kūrėjui aktas. Jei Dievo ištartis nereiškia šio visaverčio žmogaus pagarbaus ir paklausnaus susiglaudimo su Kūrėjo savastimi, tuomet paniekinamas antrasis Dievo įsakymas.

Ir atvirkščiai, jei žmogus Dievo vardą taria sąmoningai pajungdamas savo žmogiškąjį „aš“ įbūtinančiai Kūrėjo valiai, tuomet tas žmogus tvirtinasi Kūrėjo valioje kaip visavertį prigimtąjį orumą atrandantis žmogus. Kaip kilnus žmogus.

Kilnaus žmogaus valia sutampa su būties visetą kildinančia Dievo valia. Iš tiesų, Dievo vardu žmogus įsivardija jam savastingą visavertį būvį. Dievo vardu žmogus laimi save ir laimina kitus.

Čia ir glūdi telkiančio Dievo paslaptis. Dievas nėra žmonių kurpiamos ideologijos centrinis šulas. Visgi jo vardu žmogus siekia manipuliuoti kaip įsigalinimo įrankiu, vadinasi, Dievo vardo pavergdamas ir niekindamas kitus. Tai mes vadiname religiniu fundamentalizmu ir ideologiniu (nebūtinai teologiškai kildinamu) aklumu.

Taip gali, bet neturėtų būti. Kadangi Dievas yra Viseto ir, konkrečiai, žmogaus būties įgalintojas, tuomet jis yra žmogaus laisvės pagrindas. O žmogaus laisvė pasireiškia protingoje ir kartu absoliučioje valioje būti. Tokiu būdu žmogus tvirtina savo laisvę ir absoliučią vertę, kas iš esmės yra tapatu.

Todėl žinodamas savo būties kilmę ir pažindamas savosios prigimties kilnumą, taigi, absoliučią jos vertę, žmogus tvirtina kilmingąjį santykį su Kūrėją, o kartu ir savo absoliučią laisvę ir vertę. Vadinasi, vertai ir laisvai tardamas Dievo vardą žmogus kartu apsisprendžia už Kūrėją ir liudija savo kilmingąjį visavertiškumą. Žmogaus apsisprendime įvyksta nepajudinama Dievo amžinybė. Ko ir bijo Dievo priešininkas – šio pasaulio kunigaikštis Šėtonas. Todėl jis ir trina Dievo vardą iš viešumos.

Žinia, antikatalikiškos sektos, pvz., masonai ir panašūs, Dievo įvardą iškreipia įvairiais konstruktais, o savo adeptams melagingai siūlo apsispręsti už Dievą ar jį liudyti neminint šio šventojo vardo, arba jam suteikiant visiškai kitokią, o iš esmės šėtonišką, prasmę.

Viešumoje pagerbiamas Dievo vardas tampa akivaizdumą žmogaus prigimtyje atpažinti masinanti ikona. Dievo vardas yra viešas aktstinas būti kilniai, vertai ir teisingai. Ant šių pagrindų ir turi būti statoma nacijų laisvė. (O juk nudievėjančioje Lietuvoje taip akivaizdžiai menksta ir laisva raiška, ir teisingumas!)

Mat Dievo vardu savo kilnumą tvirtinantis asmuo kaip bendruomenės narys siekia jam savastingo tapatumo ir kitame asmenyje. Prigimtyje slypintis bendražmogiškumo, taigi, esmiško ir pilnaverčio santykio su kitu žmogumi patirties poreikis veda į Dievo kaip bendrojo žmonių gėrio išgyvenimą.

Sielų bendrystėje Dievas yra išgyvenamas dar tikroviškiau.

Nes asmens meilė Dievui tampanti meile artimui atskleidžia ne ką kitą, o Dievo meilės žmonijai įvykį, o kartu ir Dievo prigimties kaip Meilės didybę. Dievo vardas kaip žmogaus apsisprendimą už savąjį visavertiškumą masinanti ikona tampa aktualaus telkiančio Dievo veikimo žmonių bendruomenėje priežastimi.

Pagarbus Dievo vardo liudijimas visuomenėje veda į Dievo Meilės įsigalinimo visuomenėje atvertį.

Melskimės, krikščionys, kad ir Lietuvos šeimose bei visuomenėje daugėtų žmonių, kurie pagarbiai liudija Dievo vardą kaip santykio su savo Kūrėju tikrovę ir žmogaus prigimties absoliučios sklaidos įvykį.