Linas Kojala. Bundančios tautos sprogimo išvakarėse

Nuo Kovo 11–osios Lietuva pradėjo skaičiuoti 23–iuosius atkurtos nepriklausomybės metus. Data ne jubiliejinė, tačiau labai simboliška – juk 1918 metų vasario 16–osios valstybė gyvavo 22 metus, kol galingų imperijų buvo pasmerkta pusės amžiaus vergovei. Tiesioginių paralelių tarp šių etapų ieškoti neverta, tačiau atrodo, kad esami sunkumai žada ne mažesnę nežinomybę dėl ateities nei trečiojo dešimtmečio pabaigoje.



Tenka konstatuoti, kad Anglijoje populiarus šūkis „tikėkis geriausio, ruoškis blogiausiam“ istorijoje dažnai virsta „mėgaukis gyvenimu – kaip bus, taip bus“. Netrūksta pavyzdžių, kaip artėjančių permainų signalai yra ignoruojami: poetas Horacijus dar prieš Kristų įspėjo romiečius apie vis blogesnes gyventojų kartas, tačiau po beveik penkių šimtmečių Romos piliečiams imperijos griūtis prilygo perkūnui iš giedro dangaus. Dar visai neseniai JAV prezidentas Ronaldas Reaganas ragino Michailą Gorbačiovą atsiverti pasauliui, tačiau dokumentai rodo, kad tuo metu net aukščiausiam JAV politiniam elitui netrukus įvykęs SSRS žlugimas neatrodė nei tikėtinas, nei (kai kuriems) apskritai siektinas.

Civilizacijos vis bunda ir žlunga

Kaip pažymi Harvardo profesorius Niallas Fergusonas, civilizacijos ciklai – aušra, klestėjimas, nuosmukis, žlugimas – nėra tokie uždari, tiksliai chronologiškai išsidėstę ir nepriklausomi vienas nuo kito, kaip gali atrodyti vaizdingose schemose. Esminių problemų sprendimo ir prisitaikymo procesas vyksta kiekviename etape, kol galiausiai yra pasiekiamas kritinis taškas – tuomet jau būna per vėlu.

Vis dėlto daugelis žmonių į juos supančią aplinką žvelgia lyg į menkai kintančią neprarandamą duotybę. Tik post factum yra suvokiama, kad fatališkos problemos kaupėsi ilgai, o intelektualai, didžiai masės nuostabai, iš pradžių pavieniui, o vėliau ištisomis grupėmis apie tai jau yra kalbėję. Tuomet puikiai žinoti faktai nušvinta naujomis spalvomis: ikikarinė Hitlerio retorika ir agresyvi politika istorijos vadovėliuose tampa savaime suprantamomis prielaidomis Antrajam pasauliniam karui, o britų premjeras Neville‘as Chamberlainas yra išjuokiamas kaip paskutinis kvailys, nors grįžęs iš Miuncheno 1938 metais buvo minios sutiktas it triumfatorius. Net mokyklinukams sugromuliuotuose konspektuose tuomet leidžiama konstatuoti: kokie jie buvo akli ir kurti...

Reikia suvokti, kad pokyčiai gali įvykti didžiajai daliai žmonių to visiškai nesitikint ir tebegyvenant įsitikinimu, jog bent 50 metų prieš audrą apie ją visiems bus žinoma, todėl liks apsčiai laiko deramai pasirengti. Gaila, bet atrodo, kad šablonu turėjusios tapti istorijos pamokos nebuvo išmoktos: didžiuma lietuvių ir kitų tautų piliečių sėkmingai ignoruoja požymius, rodančius visai čia pat priartėjusias permainas.

Teoriškai demokratija, praktiškai – puvimas

Konstatuokime, kad net toks svarbus faktas – pasitikėjimo demokratinėmis ir teisinėmis institucijomis neegzistavimas Lietuvoje – jau daug metų yra ne akstinas susimąstyti, o veikiau tema nejaukiai tylai pokalbyje su menkai pažįstamu žmogumi nutraukti. Bet apie kokią stabilią valstybės ateitį galima postringauti ilgametėse strategijose, jei parlamentu metai iš metų nepasitiki devyni iš dešimties žmonių? Ką reiškia teisinės valstybės principas, kai teismų tragikomedijos verčia 2/3 žmonių juos laikyti tinkamai neatliekančiais pareigų? Kaip žemai turėtų svirti rankos suvokiantiems, kad šių faktų virsmas anekdotais, o ne esminėmis visos tautos sprendžiamomis problemomis, yra kilpos vėrimasis sau ant kaklo?

Žinoma, nieko kita tikėtis neverta. Kažin ar pasitikėjimas turi perspektyvų augti, kai net į šventinį Kovo 11–osios posėdį parlamentarai renkasi vangiai, kalbų metu it neišauklėti mokyklinukai laido replikas ir kalbasi mobiliuoju telefonu. Neatvykusieji be pateisinamos priežasties, matyt, užsiėmė panašia veikla kaip ir senovės romiečiai, žlugimo išvakarėse nutraukdavę politinius svarstymus ir išskubėdavę namo šerti dekoratyvinių žuvų. Nereikia net komentuoti, kuo praktikoje virto teorinis demokratijos principas – iš savo tarpo išsirinkti valdyti pačius geriausius.

Gyvybės daigai dekadanso dirvoje

Neverta kalbėti ir apie moralinį nuosmukį ar surūdijusiais vamzdžiais paupyje virtusį meną. Neverta minėti kultūros, kurioje, nors ir susidurdama su pasipriešinimu, populiarėja vulgarumo ir bukumo idėja, nes subtilesni metodai tampa neįkandami. Tačiau būtina pasakyti, kad Lietuva ir kitos tautos po truputį bunda iš letargo miego, ima suvokti apėmusį dekadansą ir regi kylančias išorės grėsmes. Tai vyksmas, juntamas dar ne plačiajai masei, tačiau ir nebe pavieniams asmenims.

Gyvastį regiu Bažnyčioje – joje, priešingai vyraujančiai nuomonei, ne tik sekmadieniais gausiai renkasi paguodos, pilnatvės ir atotrūkio nuo žiaurios kasdienybės ieškantys žmonės. Ir bent dalis pasisemia stiprybės. Jiems turėtų būti graudu matyti šiuolaikiškuosius ateizmo ir mokslo religijos išpažinėjus, nesuvokiančius, kad atsisakydami teisės išlaikyti su religija pagarbų atstumą ir aistringai besityčiodami iš tikėjimo jie žodis į žodį atkartoja sovietinės propagandos leksikoną (pvz., „davatkynas“).

Sparčiai auga ir vienokią ar kitokią idėją keliančių pasaulietinių judėjimų, kurių prieš keletą metų tekdavo ieškoti su žiburiu, skaičius. Net ir susvetimėjusioje visuomenėje šiandien kaip niekad aktyvūs bei Sąjūdžio ištakas vyresniesiems kiek primenantys protestai bei mitingai, kuriuos skatina nebe vien „duonos ir žaidimų“ lygio reikalavimai. Tačiau didžiausią viltį teikia nedidelėse, tačiau klausytojų perpildytose salėse vykstantys intelektualių žmonių pokalbiai ir raginimai telktis, kovoti su neteisybe ir nesibaigiančiais skandalais. Prisimenamas Sąjūdis, jo pasiekimai ir nuopuoliai, akcentuojami neužbaigti darbai. Sakysite, šnekų buvo visuomet? Bet dabar akivaizdūs ir brandos požymiai, kurių pavyzdys – neseniai įsteigta Pilietinės savigynos lyga. Ji siūlo ne vienkartinį pakalbėjimą ar susirinkimą, o nuolatinį prasmingą darbą tautos vardan.

Vengrija kaip permainų ženklas

Panašios, kai kur net labiau pažengusios tendencijos akivaizdžios ir svetur. Neapleidžia pojūtis, kad įvykiai Vengrijoje po kelių dešimtmečių bus suvokiami visiškai kitaip nei dabar – apie istorinių faktų prasmės kismą laike jau buvo minėta. Netobula, politinių procesų paveikta ir kartkartėm argumentuotos kritikos sulaukianti Vengrijos Konstitucija pirmoji žengė aukščiausio teisinio lygmens žingsnį tradicinių vertybių link. Jose Ortega y Gassetas pastebėtų, kad ignoruoti liberalesnįjį vertybinį laikotarpį ir tikėtis lyg niekur nieko grįžti atgal neverta, tačiau šiuo metu kur kas svarbiau pokyčio nesuderinamumas su „moderniąja“ kryptimi ir paramos jam mastai.

Natūralu, kad kritikai iš pradžių badė pirštais į keliasdešimties tūkstančių žmonių protestus Budapešte – tai esą ženklas, jog valdžia tiesiog žengia buko autoritarizmo keliu. Visa tai buvo paskaninta neadekvačiu leksikonu: dalis europarlamentarų Vengrijos premjerą gretino su tūkstančius išžudžiusiais diktatoriais. Šiuos argumentus niekiniais pavertė patys vengrai – netrukus Budapešto gatves užtvindė mažiausiai šimtatūkstantinė Vyriausybės politikos šalininkų minia. Po šio susitelkimo oponentų bandymas Rytuose paplitusiais metodais sumenkinti taikios ir ramios demonstracijos mastus atrodė beviltiškai.

Kitur Europoje, įskaitant ir postmoderniąją Skandinaviją, metai iš metų stiprėja viskuo patenkintos Europos iliuzija į šipulius daužančios bei radikalius pokyčius žadančios dešiniosios, kai kur – kairiosios partijos. Net Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy prieš rinkimus priverstas pasitelkti griežtą antiimigracinę retoriką ir grasinti išstoti iš Šengeno erdvės, kad taptų patrauklesnis milijoniniam radikalės Marine Le Pen elektoratui. Skirtingų šalių, skirtingų kultūrų, skirtingų ekonominių pajėgumų piliečiai bruzda, neretai nepasitenkinimas virsta kruvinomis riaušėmis. Pastarojo metodo jokiu būdu negalima laikyti teisingu ar prasmingu, bet pabrėžiu tik vidinį, neretai paprastais žodžiais neišreiškiamą ir įvairiais būdais besireiškiantį suvokimą, kad kažkas yra ne taip.

Tiesa, susitelkimo dvasios gajumas ir neramūs procesai kartu atskleidžia, kad priartėjome prie kritinio taško, kai ilgus metus ignoruotos problemos it pūlinys artinasi prie sprogimo. Stereotipais virtę, bet tikrovę reflektuojantys juokeliai netrukus persimainys į jau visiems akivaizdžių įvykių priežastis. Ir vėl bus atsisukama į praeitį, atsiverčiamos knygos ir suvokiama, kad apie tai jau kažkas yra įspėjęs. Tačiau laiko dar yra – juk vilties žiburiai jau sušvito, o tikėjimas kuria stebuklus.

Šaltinis: Atgimimas