Vytautas Radžvilas. Į Ketvirtąją – Posteuropinę – Lietuvos Respubliką

Sąjūdžio pastangomis formaliai atkūrus Nepriklausomybę Lietuva netapo tikrai demokratiška ir tikrai suverenia valstybe. Konstitucijoje įrašytas demokratinis Tautos suverenumo principas – Lietuvos valstybę kuria Tauta – tebėra neįgyvendintas. Šalyje įsitvirtino nomenklatūrinis-oligarchinis „valdomos demokratijos“ režimas. Nebebūdama TSRS aneksuota teritorija, Lietuva tapo kito globalistinio politinio darinio – Europos Sąjungos – dalimi ir netrukus gali prarasti paskutinius jau stojimo į šią Sąjungą sutartimi smarkiai apriboto valstybinio suvereniteto likučius.

Sąjūdžio pastangas atkurti Lietuvos valstybę rėmė dauguma Lietuvos žmonių. Tačiau Nepriklausomybės turinys, tikslas ir prasmė iš pat pradžių buvo suvokiami skirtingai. Netruko paaiškėti, kad demokratiška, suvereni ir moderni valstybė buvo ne visos Tautos bendras ir aukščiausias tikslas.

Didelė Lietuvos visuomenės dalis ir daugelis sąjūdininkų Nepriklausomybę suvokė ir vertino tik kaip galimybę atsikratyti TSRS centrinės valdžios. Abejingumas demokratijos, Tautos laisvės ir suverenios valstybės idealams iš pat pradžių nulėmė vertybinį ir politinį Sąjūdžio dvilypumą. Būdamas demokratinis tautinio išsivadavimo judėjimas, jis tuo pat metu buvo sovietinės nomenklatūros, siekusios tik savarankiškai ir savo nuožiūra valdyti kraštą, egoistinių politinių ir ekonominių siekių išraiška.

Sąjūdžio dvilypumas ir tautinių bei patriotinių jėgų silpnumas tapo palankia dirva bręsti antisąjūdinei kontrrevoliucijai. Vos atkūrus valstybės nepriklausomybę, ją įvykdė Sąjūdyje ir LKP įsivyravę nomenklatūrinininkai arba iki tol nomenklatūrai formaliai nepriklausę, bet troškę patekti į jos  gretas žmonės. Ši kontrrevoliucija padėjo Lietuvoje įsitvirtinusios nomenklatūrinės-oligarchinės politinės santvarkos pagrindus ir sukūrė prielaidas nykti dar nespėtam įtvirtinti šalies suverenumui ir valstybingumui.

Nepriklausomoje Lietuvoje susiformavo naujas valdantysis politinis sluoksnis, kurį daugiausiai sudaro sąjūdinės ir komunistinės nomenklatūros atstovai. Tautos siekiai ir valstybės interesai jam buvo ir yra svetimi. Todėl naujais pavidalais atgimė pataikavimas svetimiesiems ir kolaboravimas – įprotis tarnauti ne savo Tautai ir valstybei, o tik globalios galios centrams ir kitoms valstybėms. Neatsitiktinai vykstant deryboms dėl svarbaus ir būtino geopolitinio žingsnio – šalies įsitraukimo į Vakarų pasaulio struktūras – lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės interesai nebuvo ginami.

Nors ir turinti tam tikras NATO teikiamas saugumo garantijas, Lietuva šiuo metu faktiškai yra nesavarankiška ir antrarūšė Europos Sąjungos provincija. Pakeisti šią padėtį ir atkurti lygiaverčius ir lygiateisius Lietuvos santykius su strateginiais partneriais ir trečiosiomis šalimis įmanoma tik įvykdžius esmines valstybės vidaus gyvenimo reformas, leidžiančias ne tik išsaugoti Tautą, bet ir užtikrinti garbingą Lietuvos vietą nepriklausomų pasaulio šalių bendrijoje.

Pagrindinės reformų kryptys ir tikslai turėtų būti šie:

Asmens ugdymo ir švietimo bei teisinėmis priemonėmis stabdyti sąmoningai vykdomą visuomenės demoralizavimą ir masinę antivalstybinę propagandą ir nuosekliai įgyvendinti kryptingą ir ilgalaikę valstybinę tautinės, istorinės ir pilietinės sąmonės gaivinimo ir plėtros politiką;

Atkurti Tautos kaip valstybės suvereno teises – įvykdžius esminę politinės ir rinkimų sistemos reformą realiai įgyvendinti demokratinę piliečių savivaldą;

Įtvirtinti Lietuvoje teisinės valstybės principus – įvykdyti teisminės valdžios ir teisėsaugos institucijų reformą, turinčią laiduoti demokratinę jų atskaitomybę ir atsakomybę piliečiams;

Smarkiai sumažinti Tautos vienybę ir valstybingumo pagrindus griaunančią ekonominę ir socialinę  atskirtį šalyje  – įgyvendinti esmines ekonomikos bei socialinės rūpybos srities reformas.

Šios reformos turi tapti pirmaisiais žingsniais į Ketvirtąją – posteuropinę – Lietuvos Respubliką. Tokia Respublika bus vienintelis Tautos ir valstybės išlikimo laidas globalizmo unifikuojamame ir niveliuojamame pasaulyje. Tai bus Lietuva, ištvėrusi visus „europeizacijos“ eksperimentus ir išmėginimus. Dabartinis Europos Sąjungos integracijos ir plėtros projektas grindžiamas dviejų moraliai ir politiškai bankrutavusių Apšvietos ideologijų – liberalizmo ir komunizmo – samplaika. Todėl jis yra negyvybingas ir neturi ateities. Vykstantis beprasmiškas ir nusikalstamas nuo amžių Europoje gyvenančių tautų „europeizavimas“ reiškia tai, kad žemyno tautas mėginama „perdirbti“ primetant joms šių tvirtais giminystės saitais susijusių ideologijų brukamas vienpusiškas ir iškreiptas žmogaus ir jo gyvenimo tikslo sampratas.

Posteuropine vadinsis Europa, nusikračiusi prieš du šimtmečius jos gyvybines ir kūrybines galias pradėjusių varžyti ir sekinti ideologinių pančių. Atkakliai ir kantriai kurti naują ir gyvybingą Europą – tokia yra metafizinė ir istorinė Lietuvos buvimo Europoje ir pasaulyje prasmė. Jeigu bus tvirtai ir nuosekliai einama šiuo vieninteliu ateities perspektyvą atveriančiu ir valią bei viltį gyventi įkvepiančiu  keliu, anksčiau ar vėliau ateis diena, kai Europa susigrąžins ir jos dvasinę esmę atitinkančią politinę ir teisinę formą. Tik tokia – prie savo dvasios ir savasties šaltinių grįžusi ir savąjį tapatumą vėl atradusi – Europa bus saugūs ir jaukūs mūsų Tautos ir valstybės fiziniai ir dvasiniai namai. Sąmoningai ir valingai kuriama Ketvirtoji Lietuvos Respublika užims lygiateisę ir garbingą vietą Europoje, puoselėjančioje jos tautų savitumą ir gerbiančią bei saugančią jų sukurtų ir gintų valstybių suverenumą. Tai bus ta pati sena ir kartu atsinaujinusi Europa. Jeruzalė, Atėnai ir Roma – amžinieji dvasinio, intelektualinio ir politinio jos tapatumo simboliai, yra ir liks Lietuvos šimtmečius trunkančios istorinės piligrimystės kelrodės gairės.