Vytautas Daujotis. Išoriniai nariai universiteto valdyme

Lietuvoje šurmuliuojama dėl išorinių narių dalyvavimo valdant universitetus, bet tas šurmulys niekaip neperauga į argumentuotą diskusiją. Daugelyje išsivysčiusių šalių išorinių narių dalyvavimas universiteto valdyme laikomas pažangiausiu valdymo modeliu. Lietuvoje šios idėjos tiek šalininkai, tiek priešininkai galėtų geriau ginti savo nuomones, jei jos dažniau būtų grindžiamos ginčo objekto supratimu. Pažangiausias valdymo modelis visiškai nereiškia gero valdymo. Pirma, pažangus reiškia atitinkantį šių dienų poreikius, o pažangiausias viso labo reiškia labiausiai atitinkantį šiuos poreikius. Antra, valdymas iš viso negali būti geras – jis visada reiškia mažesnę ar didesnę prievartą. Kaip ir gravitacija – negera, nes trukdo žmogui atitrūkti nuo Žemės paviršiaus. Tad pažangiausias valdymas reiškia tik mažiausiai blogą valdymą dabartiniu metu. Kodėl jis mažiausiai blogas?

Valdymas universiteto idėjos raidoje 

Jei universiteto personalą sudaro bendraminčiai, kurie savo gyvenimo prasme laiko tiesos ieškojimą, o materialinis gerbūvis jiems reikalingas tik tiek, kiek jo reikia netrukdomam gyvenimo įprasminimui, tai tokiam universitetui nereikia valdymo. Bendraminčiai visada susitars ir susitarimo laikysis. Kada egzistavo toks bendraminčių universitetas? Seniai. Tada, kai mokslas nebuvo suvokiamas kaip viena iš gamybinių jėgų, kai mokslas buvo tik keistuolių „ne iš šio pasaulio“ užsiėmimas. Tai tęsėsi šimtmečius – nuo pirmųjų universitetų, kuriuos antrojo tūkstantmečio pradžioje Europoje steigė ir išsilaikyti padėjo bažnyčia. Universitetai traukė žmones, trokštančius pažinimo, o ne vien išgyventi jiems skirtą gyvenimo tarpsnį. Poreformaciniu laikotarpiu ėmė kurtis ir pasaulietiški universitetai – juos kūrė turtingesnės vietinės bendruomenės, suvokusios aukštesnio išsilavinimo reikšmę bendruomenei. Nors tokius universitetus dažniausiai valdė tarybos sudarytos iš vietinėje bendruomenėje aukštesnę reputaciją turinčių asmenų, bet ir juose akademikai turėjo laisvę pagal savo supratimą ieškoti tiesos.

Padėtis ėmė keistis, kai ėmė ryškėti, jog mokslas siūlo naujas technologijas darančias žmogaus gyvenimą ir patogesnį, ir lengvesnį. Pajutusi mokslo teikiamą naudą, valstybė ėmė steigti viešuosius universitetus ir skirti jiems finansavimą, suintensyvėjo verslo investicijos, o jauni žmonės, pamatę kad iš mokslo galima prasigyventi, pradėjo daugiau veržtis į universitetus. Prasidėjęs devynioliktajame amžiuje, šis procesas dvidešimtajame amžiuje įgijo didelį pagreitį – aukštasis išsilavinimas tapo masiniu. Šie dramatiški pokyčiai turėjo neišvengiamai pakeisti (ir pakeitė) universiteto būseną. Universitetui tapus masiniu, jame susibūrė įvairiausių interesų žmonės. Savo gyvenimo prasmę matantys pažinime neišnyko, bet šalia jų atsirado skaitlingesnės grupės, kurių interesai gerokai skyrėsi nuo pirmųjų ir apie kurių interesus apibendrintai galima pasakyti, jog jų tikslas yra prasigyventi ir gauti daugiau asmeninės naudos iš mokslo. Trumpai tariant, universitete dėl visuomenės moksle įžvelgtos naudos akademinė bendruomenė pasidarė labai nevienalytė atskirų jos narių interesų prasme. Senoji bendramintiškumu ir tarpusavio supratimu grįsta savivalda, aišku, nebetiko tokiai bendruomenei. Palikta savieigai, tokia padėtis kūrė konfliktines situacijas – atskiros interesų grupės imdavo gožti kitų interesų grupes. Valdymas turėjo keistis, tiksliau – turėjo atsirasti toks valdymas, kuris derintų interesus ir neleistų vieniems interesams užgožti kitus.

Universiteto idėja Šiaurės Amerikoje

Faktiškai anksčiausiai tai buvo suvokta ir padaryta Šiaurės Amerikoje. Tai buvo dėkingiausia dirva universiteto keitimuisi – atvykėliai iš Europos steigė universitetus ir netrukdomi tradicijų galėjo eksperimentuoti su geriausiomis Europos universitetų idėjomis. 1636 m. pagal Didžiosios Britanijos Karalystės Oksfordo ir Kembridžo universitetų pavyzdžius buvo įsteigtas Harvardo koledžas, kurio statutas praktiškai atkartojo Kembridžo universiteto statutą. Savo ruožtu Harvardo universitetas tapo pavyzdžiu kitiems angliškoje Amerikoje besikuriantiems universitetams. Gana greitai pasirodė, jog angliškoje Amerikoje beveik neįmanoma sukurti universitetą, jungiantį didesnį skaičių koledžų: pirma, buvo mažai tikėtina, jog Didžioji Britanija tokiam universitetui suteiktų reikalingą karališkąją chartiją; antra kraštas buvo per daug neaprėpiamas, o žmonės pernelyg neturtingi. Viskas, ką buvo galima padaryti, tai kurti plačiai išbarstytus koledžus. Laikui bėgant, išryškėjo ir kitas kolonijinis nukrypimas nuo angliškų normų. Amerikos gyventojų sudėtis buvo labai heterogeniška, ir tai lėmė, kad universiteto valdymui steigiamų valdybų sandara buvo tarpkonfesinė, o bent viena iš šių valdybų ar tarybų būdavo visiškai pasaulietiška. Kiti labai svarbūs pokyčiai yra susiję su škotiška įtaka. Poreformaciniai Škotijos universitetai, priešingai Oksfordui ar Kembridžui, buvo labiau profesiniai orientuoti, ir valdomi ne akademinės bendruomenės, bet iškilesnių išorinių narių iš vietinės bendruomenės. Nors ir Harvardo universitetas laipsniškai keitėsi veikiamas Škotijos universitetų tradicijų, bet William ir Mary koledžas Virdžinijoje (antrasis universitetas, kuriam buvo suteikta karališkoji chartija) buvo iškart steigiamas pagal Škotijos universitetų pavyzdį - valdančiąją tarybą sudarė neakademinės bendruomenės nariai. Kai Jungtinės Amerikos Valstijos išsikovojo nepriklausomybę nuo Anglijos, Šiaurės Amerikos universitetų kūrimasis ir toliau vyko labai dinamiškoje aplinkoje, kuri buvo palanki ir naujų universitetinių idėjų išbandymui.

Devynioliktajame amžiuje JAV federalinės vyriausybės priimti du įstatymai, žinomi kaip Morrillo įstatymai (1862 ir 1890 m.), yra laikomi to amžiaus svarbiausiais aukštojo mokslo srities įstatymais. Pagal 1862 m. Morrillo įstatymą kiekvienai valstijai buvo skirta federalinės žemės (iš viso buvo skirta 70 tūkstančių kvadratinių kilometrų), kuri arba pajamos, gautos ją pardavus, turėjo būti naudojami steigti ir finansuoti universitetus bei koledžus. Pagal antrąjį (1890 m.) Morrillo įstatymą šioms mokykloms buvo pradėtos skirti federalinės subsidijos. Įstatymas paskatino ir valstijas skirti jų biudžeto subsidijas universitetams ir koledžams. Su Morrillo įstatymų priėmimu yra susijęs ir kitas esminis 19 amžiaus įvykis JAV aukštojo mokslo sistemoje – atsirado ir valstijų (state) universitetai, kurie buvo daugiaprofiliniai ir kurių tikslas buvo pirmiausia tarnauti valstijos reikmėms. Palaipsniui visuose universitetuose, kaip labiausiai pasiteisinusi, įsitvirtino aukščiausia vidinio valdymo institucija, sudaryta iš išorinių narių: valstijų universitetuose – globėjų tarybos (globėjus skiria valstijos gubernatorius), privačiuose universitetuose šias institucijas dažniausiai sudaro universiteto alumni.

Universiteto kaita Europoje

Europoje pokyčiai buvo daug lėtesni. Čia universitetai daug ilgiau išlaikė (nemaža dalis ir dabar išlaiko, ypač Rytų Europoje ir Viduržemio jūros baseine) tradicines valdymo formas. Tačiau dvidešimtojo amžiaus pabaigoje dauguma geriausių pasaulio universitetų perėmė amerikietišką universiteto valdymo modelį. Europoje tai pirmiausiai padarė Jungtinė Karalystė – devintajame dešimtmetyje priimtas įstatymas visų universitetų valdymą atidavė išoriniams nariams. Pradžioje išorinių narių skyrimas buvo vyriausybės rankose – vyriausybė su universitetais suderindavo, kokios organizacijos deleguos savo narius į universitetų tarybas, vėliau išorinių narių parinkimas ir skyrimas buvo atiduotas universitetų nuožiūrai. Įdomu pažymėti, jog, nors įstatymas nustatė tokią valdymo formą visiems universitetams be išimties, bet Oksfordo ir Kembridžo universitetai nepakeitė savo tradicinės savivaldos – šių universitetų akademinė bendruomenė savivaldos reikalus iki šiol tvarko be didesnės išorinių narių įtakos. Jungtinės Karalystės vyriausybė nepuolė savo geriausių universitetų, nebuvo isteriškų šūkčiojimų apie „įstatymo viršenybę“, „teisinę valstybę“ – šie du universitetai visados buvo ir yra geriausių pasaulio universitetų dešimtuke, dažniausiai pirmajame penketuke. Tik 2007 m., praėjus keliolikai metų nuo minėto įstatymo priėmimo ir universitetų reformos pradžios, tuometinis JK ministras pirmininkas Gordonas Brownas pabandė „suvaldyti“ Oksbridžą (neformalus Oksfordo ir Kembridžo universitetų jungtinis pavadinimas). Pretekstas – Oksfordas atsisakė priimti vidurinės mokyklos valstybinių baigiamųjų egzaminų sistemoje aukščiausią (A lygio) įvertinimą gavusią abiturientę Laurą Spence. Ir anksčiau Oksforde bei Kembridže buvo tokių atvejų – stojant į šiuos universitetus aukščiausio valstybinio egzamino įvertinimo nepakanka, priėmimą galutinai lemia stojančiojo pokalbis su universiteto priėmimo komisija. Tačiau ankstesni atvejai nebuvo tiek pagarsinti, kiek išgarsėjo Laura Spence.

Tačiau ir ministras pirmininkas galiausiai turėjo atsitraukti. Pasipriešino JK visuomenė ir žiniasklaida, kuri Gordonui Brownui pasiūlė nukreipti savo vyriausybes pastangas į problemines JK aukštojo mokslo sritis ir nuolat prisiminti: „netaisyk to, kas nėra sugedęs“.

Kaip Oksfordui ir Kembridžui su savo šimtmečiais nekintančia savivalda pavyko išlikti pasauliniais universitetų lyderiais, kai kontinentinėje Europoje panašaus amžiaus ir net senesnius universitetus (Bologna, Sorbonne, Salamanca, Padua ir t.t.) su panašia savivalda aplenkė žymiai jaunesni JAV universitetai ir net kituose kontinentuose įsikūrę universitetai, perėmę amerikietišką universiteto valdymo modelį?

Atsakymas stulbinamai paprastas. Oksbridžas išliko pasaulinis lyderis dėl to, kad jis nepasikeitė – iki šiol tai pažinimo „fanatikų“, t. y. jau anksčiau minėtų bendraminčių sambūris. Bendraminčiai geriausiai tvarkosi sutarimu ir jiems nereikia korporacinio valdymo – nepriklausomų narių iš išorės, kurie derintų Oksbridžo bendruomenės interesus viduje ir su išore. Nei vienas kitas JK universitetas negali pasigirti tokiais mokslo pasiekimais, humanitarikos kūriniais, tokiu išugdytu kultūros – mokslo, meno, politikos, verslo ir t.t. – elitu, kokius pasiekė ir išugdė Oksbridžas.

Oksbridžas „guodžia“ kritikus – gal būt per šimtą metų ir jam reikės padaryti kitą žingsnį. Iki šiol Oksbridžas galėjo nepasikeisti tik dėl to, kad jis per visus šimtmečius nenutrūkstamai išlaikęs universiteto esmę tapo pasauliniu bendraminčių traukos centru. Žmonių, kuriems gyvenimo prasmė yra pažinimas visada buvo ir tebėra mažuma, ir jie iš viso pasaulio veržiasi į Oksbridžą. Oksbridže jie dauguma. Oksbridžas kiekvienais metais sulaukia A lygio stojančiųjų iš viso pasaulio. Jis gali sau leisti pokalbio su A lygio stojančiaisiais metu atpažinti ir atsirinkti bendraminčius – pažinimo „fanatikus“. Vėliau susikūrę universitetai ar universitetai, kurių istoriją kontinentinėje Europoje prigesindavo ar pertraukinėjo negandos, okupacijos, karai, nebuvo tokie galingi traukos centrai ir tokios prabangos sau leisti negali. Be to, universitetams užkariavus kitus žemynus ir dvidešimtajame amžiuje universitetiniam išsilavinimui tapus visuotinai pripažinta vertybe, universitetai privalėjo atsiliepti į šiuos iššūkius.

Universitetais išliko tie, kurie ir tapę masiniais išlaikė savo paskirtį – išliko vieta, kur, teisės filosofo Ronaldo Dworkino žodžiais, žmonės ugdosi gebėjimą ieškoti tiesos, įsipareigojimą neišpažinti to, ką mano esant klaidingu, įsipareigojimą atvirai pasisakyti už tai, ką mano esant teisinga, ir supratimą, kad tiesą nepriklausomai kaupia išmanantys atskiri asmenys ir kad ji negali būti montuojama pagal autokrato ar daugumos balsą. Tačiau senoji tradicinė sutarimu grindžiama savivalda jau nebegalėjo užtikrinti, kad labai skirtingi žmonės tame pačiame universitete galėtų netrukdomai tai ugdytis. Universitetai privalėjo keistis, ir jie keitėsi. Šiaurės Amerikoje išplėtota poreformacinių Škotijos universitetų patirtis grįžo į Europą. Atsirado nepriklausomų išorinių narių tarybos, kurių paskirtis – ne administruoti universitetą, bet prižiūrėti, kad akademinėje bendruomenėje nepradėtų vyrauti atskirų grupių interesai, nesuderinami su universiteto paskirtimi ir jo atsakomybe už visuomenės raidą. Toks valdymas turi analogą versle – vadinamąjį dualistinį korporacijos valdymą (direktorių valdybą, kurią renka akcininkai, ir stebėtojų tarybą, kuri sudaroma iš išorinių narių ir kuri stebi korporacijos veiklą bei prižiūri direktorių valdybą). Tačiau tokia analogija kartu ir klaidina – verslo korporacijos, o tuo pačiu ir jos valdymo efektyvumas vertinamas tik pagal ekonominės naudos kriterijus.

Šalies kultūrinės tradicijos ir universiteto valdymas

Akivaizdu, kad išorinių narių atsakomybė milžiniška ir kad ne kiekvienas, net ir pasiekęs didžiausių laimėjimų savo profesinėje srityje, gali būti tokiu nariu. Profesinė patirtis būtina, bet jos nepakanka - moralinės savybės yra svarbesnės. Ten, kur tai tapo šalies kultūrine tradicija –JAV, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, Šveicarijoje. Nyderlanduose, Skandinavijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje – dabar telkiasi didžiuma geriausių pasaulio universitetų.

Nei Lietuvoje, nei kitur pasaulyje neatsiras naujas Oksbridžas. Tačiau penkiasdešimt šimtą metų nenutrūkstamai puoselėjant išorinių narių kultūrą, Lietuvos universitetai galėtų atsistoti šalia geriausių pasaulio universitetų. Ar tai realu? Nugirdę atskiras nuotrupas apie būtinybę atverti universitetą rinkai ir sumoderninti jo valdymą pagal rinkos reikalavimus – perimti verslo korporacijos valdymo principus, Lietuvoje šio reikalo entuziastingai ėmėsi klerokomjaunuoliai – Laisvosios rinkos instituto libertarai ir „Naujojo Židinio – Aidų” krikščionys. Užsitikrinę Liberalų sąjūdžio ir Tėvynės sąjungos partijų paramą klerokomjaunuoliai įteisino universitetų kaip verslo korporacijų valdymą. Pagrindinis kriterijus atrenkant išorinius narius tokių korporacijų valdymui buvo ištikimybė lietuviškojo libertarizmo idėjoms ir klerokomjaunuoliams. Taip per tris metus išorinių narių dalyvavimo universiteto valdyme idėja buvo visiškai diskredituota, o galutinai ją palaidojo Konstitucinis Teismas.

Vilniaus universitetas klerokomjaunuoliams siūlė kitokią išorinių narių atrankos tvarką – universitetas pats turėtų atsirinkti išorinius narius. Klerokomjaunuoliai atmetė šią idėją, nors tokia tvarka yra keliose Europos šalyse. Gali būti, jog po Konstitucinio Teismo sprendimo tai vienintelis kelias. Tačiau labiausiai tikėtina, kad tokiu atveju bus pasielgta pagal lietuviškos kultūros tradiciją - bus pasirenkami tokie išoriniai nariai, kurie nekels grėsmės universitetų hierarchinėms struktūroms.

Atrodo, teks palaukti, kol išsivaduosime iš konformizmo kultūros. Bet ar lauks mūsų pasaulis?