Mindaugas Kubilius. Lietuvos ieškojimas, arba trumpas įvadas į politiką

Klausimas, kurį šiandien kelia Lietuvos jaunimas yra itin aktualus. O kartu ir dėsningas. Klausimą apie politikos moralumą kelia karta, kuri gimė jau laisvoje Lietuvoje ir nebepažino sovietmečio niūros. Dvidešimtmečių karta augo laisvo būvio, kylančio iš galimybės laisvai spręsti, sąlygomis. Ir visgi jiems kyla klausimų apie jų pačių sklaidos, taigi, laisvo būvio Lietuvoje perspektyvas. Matyt todėl, kad vyresnės kartos iškovotoje „laisvoje Lietuvoje“ kažko jiems visgi trūksta.

Matyt trūksta laisvės. Laisvė nėra tik formalus pilietinių sąlygų įsivardijimas. Ar galiu būti laisvas, jeigu mano kieme yra nesaugu? Juk taip ribojamas mano pasirinkimas laisvai būti mano individualioje ir kartu mano kaimynų bendrabūvio erdvėje. Laisvė yra žmogaus visavertiškos sklaidos ir būvio sąlyga. Visavertiškas žmogaus būvis, tvirtinamas saviverte ir savigarba, ir yra žmogaus išgyvenama laisvė.

Kokio tad visavertiško būvio trokšta pilietiškas Lietuvos jaunimas? Ko mums trūksta Lietuvoje? Kodėl kai kurie žmonės iš čia išvažiuoja? Kodėl jie nenori čia būti ir kurti kartu su mumis? Žinia, individualių priežaščių atrastume tikrai daug ir įvairių. Tačiau akivaizdu, kad mūsų valstybė menksta ne tik kiekybiškai, bet ir piliečių bendrabūvio kokybe; bendrabūvio, kuris yra visavertiško indvidualaus, taigi, pilietinio būvio sąlyga. Ką turiu omenyje?

Bendras piliečių būvis (graikiškai - politeia) nusako piliečių tarpe įsivyravusį bendrumą. Piliečiais esame tiek, kiek susibūname su valstybę sutvėrusia bendruomene. Tai reiškia, kad konkretaus žmonių viseto bendrumus ir bendrybes įsisaviname kaip savus. Kuo asmeniškai savastingesni yra pastarieji bendrumai, tuo juos įbendrinantis pilietiškumas yra stipresnis. Stiprią savastį išgyvenantis pilietis su pasidižiavimu vadina save „patriotu“. Būtent valioje ir intelekte įsavintos bendrybės ir apibrėžia piliečių bendrabūvį kaip vientisą vertės įvykį – bendruomenės tapatybę. Mūsų atveju šią tapatybę įvardijame „Lietuvos“ vardu. Ar priešų tankų akivaizdoje, ar Lietuvos krepšinio rinktinės sutiktuvėse šią tapatybę ir tvirtiname balsiai skanduodami: LIETUVA!

Ne beprotiškos užmačios vedini, bet dėl intelekte ir valioje puoselėjamos LIETUVOS tapatybės Lietuvos vyrai išėjo į miškus kovoti prieš svetimtautį ir svetimkūnį už jiems savastingą visavertį bendrabūvį. Būtent „dėl Lietuvos laisvės“, t.y. bendruomenėje besiskleidžiančio savo vertingojo būvio, šaltą sausio naktį mes taip pat gynėme mūsų bendrabūvį atstovaujantį Respublikos parlamentą.

Po dvidešimt ir kelių metų suverenaus būvio atgavimo nauja Lietuvos karta vėl kelia klausimą: kokia yra Lietuvos bendrabūvio vertė? Ar tikrai TAI yra visa vertė, kurią esame įgalūs išpuoselėti Lietuvoje? Ar TAI ir yra Lietuvos, t.y. mūsų laisvė? Šį klausimą čia keliame, nes viliamės toliau puoselėti ir auginti mūsų bendrabūvio vertę. Ne tik jūs esate jauni, esame jauni mes visi – Lietuvos piliečiai. Jauni bendrabūvio vertės įsisavinamo ir atpažinimo lygiu.

Matyt tokiu būdu iškeltoje problemoje ir slypi šioje diskusijoje keliamas klausimas apie politikos ir moralės santykį. Patyrinėkime šias sąvokas ir kartu piliečių bendrabūvio esmę.

Pirminė lotyniško žodžio mos, iš kurio ir kilo žodis moralis, reikšmė yra valia. Ilgainiui šis žodis ėmė reikšti „paprotį“. Galime lengvai susieti ir nuspėti šio žodžio reikšmės plėtojimosį kryptį. Romėnų bendruomenėje valia būti individualiai tuo pačiu išreiškė ir bendruomeninę būvio formą – tai, kas tapo benduruomenei įprasta, arba „paprotinga“. Žmonių tarpe įprasta iš esmės tegali būti tik tai, kas yra pripažįstama, kaip gera visai bendruomenei, todėl ir tvaru ir, vadinasi, protinga. Nes tik tverinati vertė yra gėrybinga ir jos rinkimasis yra protingo būvio įvykis. Valia būti bendruomenėje ir bendruomeniškai, tad, neišvengiamai atveda prie įprastų ir visuotinai atpažįstamų ne tik gero elgesio, bet ir teisingo mintijimo - teisingo būvio ir tvarių teisaus būvio formų, arba teisės. Vadinasi, paprotinga yra tai, kas yra gėrybinga, vadinasi - teisu.

Kitaip tariant tariant, Vakarų kultūros pagrinduose moralė ir teisė iš esmės sutampa. Teisė tėra įsisąmonintas ir bendruomenėje formaliai teigiamas paprotys. Teisė yra privaloma kaip visiems akivaizdžiai ir suprantamai įstatanti (constitutio) bendrabūvio gėrį (bonum commune). Iš čia kyla ir supratimas, kad ir valstybės Konstitucija yra tapati piliečių moralei ir ji yra tvirtinama sulig kiekvienu gėrybingu, arba moraliu, piliečio aktu.

Šis samprotavimas mus būtinai atveda prie sąžinės sampratos. Iš principo „sąžiningu“ mes laikome veiksmą, kuris teigia bendrabūvyje puoselėjamą gėrį. Sąžininga yra tai, kas gera, taigi tai, kas visuotinai konkrečioje bendruomenėje atpažįstama ir teigiama kaip jai visuotinas gėris. Ir moralės, ir iš jos kylančios teisės pamatas yra sąžiningai valingas veiksmas. Tik tokiu veiksmu yra telkiamas žmonių bendrabūvis, kurį, brandžiai sutelktą, ir vadiname valstybe. Tad ir mums savastingo bendrabūvio „Lietuvos“ pagrindas tegali būti sąžine grįstas, taigi, teisingas valios aktas.

Dabar gi susivokime „politikoje“. Matyt rimtas iššūkis - „susivokti politikoje“. Mat mūsų laikais ši sąvoka tapo itin plati. Žiūrėk, ji apima ne tik elitinius, bet ir šiaip fantazuojančius veikėjas!

Pabandykime toliau atsekti pirmines bendrabūvio, arba politėjos, prigimtį nusakančias prasmes ir - galbūt! - susigaudyti šiuolaikinėje politikoje. Žinia, graikiškas būdvardis politikōs nusako bendrąjį ir viešąjį piliečių gėrį įvairiausiose jo formose. Visa, kas priklauso politėjai, t.y. piliečių bendrabūviui plačiąja prasme, ir yra politikōs, t.y. politiška. Vadinasi, atsiremiant į čia jau aptartas sampratas, belieka apibendrinti, kad politika yra sąžine grįstas valingas piliečių bendrabūvio tarpsmas, o taip pat ir kūrimąsis. Tad visas bendrabūvis yra politiškas arba pilietiškas (žinia, graikiški „politēs“,„politos“ lietuvių kalboje verčiasi „pilietis“, „pilietiškumas“) tiek, kiek piliečiai susivokia tarpstantys ir kartu bendruomeniškai kuriantys bendrąjį gėrį. Tad kiek pilietis yra valingai sąžiningas, t.y. moralus ir teisingas, tiek jis ir yra politiškas.

Atstovaujamos demokratijos laikuos „politikai“ nebūtinai tapatinasi su „piliečiais“. Būti politku reiškia profesionaliai atstovauti piliečių visumą, t.y. užsiimti politka kaip amatu. Atsiranda nelemtoji dvejybė ir kartu dialogas, arba net karas, tarp politikų ir piliečių. Koks gi turėtų būti teisingas tarp jų santykis? Šis klausimas yra aktualus būtent todėl, kad atstovavimo santykis niekada nėra visiškai akivaizdus. Atstovavimas gali lengvai virsti manipuliavimu. Kodėl? Čia atsiremiame į žmogaus prigimties ir jo prigimtinės buklės klausimus.

Didieji graikų filosofai kėlė absoliučiai teisingos, t.y. žmogaus prigimtį atitinkančios, politeios sąrangą ir protingąjį, vadinasi, pilietišką žmogaus būvį. Politėjos gėris, anot metafizikų, tegali būti statomas tik ant žmogaus prigimties pamatų. Savęs pažinimo klausimas tapo neišvengiamu ir buvo iš esmės susietas su politinio būvio problema. Politinio būvio problema akivaizdžiai atsiskleidžia kasdienoje. Žmogus yra linkęs individualiai įsisavintą gėrį iškelti aukščiau bendrojo, t.y. protingojo ir kartu paprotingojo bendruomenėje, gėrio. Dar daugiau, žmogus siekia pastarąjį gėrį pajungti individualaus įsigalinimo orgijai. Pavyzdžių pasaulio istorijoje ir posovietinėje kasdienoje yra apstu.

Tokį prigimtyje slypintį blogį, vadinasi ir polinkį į kito žmogaus ir bendruomenės naikinimą, radikaliai įvertino Kristaus dokrina. Anot Apreiškimo, žmogaus prigimtis serga mirtimi. Prigimtinė nuodėmė reiškia Dievo - gyvasties šaltinio - atmetimą, vardan šėtoniškos troškimo individualiai kaupti galią ir lygintis su Dievui. Žmogaus susibuvimo su šėtonišku būviu rezultatas yra mirtingumas ir nenumaldomas polinkis į susidievinimą. Atsidūręs prigimtiniame neįgalume, t.y. mirtingume, žmogus neišvengimai siekia įgalinti savąjį gyvastį - įsigalinti. Kyla protingo ir Dievo gyvasties įstatą atitinkančio įsigalinimo būdo arba jo atmetimo dilema. Nes aklas galios siekimas ir yra žmogaus prigimtyje slypinti šėtoniška pagunda „būti galinguoju dievu“. Todėl egoizmo ir mirtingojo trumparegiškumo vienutėje besiblaškantis žmogus sunkiai stato jam savastingą, anot didžiųjų klasikų ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Apreiškimo, bendruomenišką, taigi, visavertiškai protingąjį būvį.

Taigi grįžtame prie klausimo, koks turėtų būti teisingas santykis polietėjos atstovų su atstovaujamaisiais? Atstovavimas yra kilni misija. Nes būti išrinktu atstovauti ir kurti bendrąjį piliečių gėrį reiškia, iš tiesų, sutapti su pačio Kūrėjo misija. Sukurtas pagal Kūrėjo panašumą ir sąmoningai gera valia su Kūrėju žmogaus gyvasties tvėrimo akte bendradarbiaujantis atstovas, mūsiškai, politikas,gali kurti tai, kas visuotinai (konkrečios bendruomenės arba valstybės mastu) GERA.

Aišku, tą jis daro kaip galią turintis Kūrėjas ... Tačiau štai čia ir išnyra lūžio taškas. Kaip „turintis galią“, tačiau nebūtinai „kaip Kūrėjas“. Kilnios misija „bendradarbiauti su Kūrėju“ galima labai lengvai išsižadėti, kai žmoguje neįveikiamai suspurda įsidievinimo pagundos . Kam „būti kitam“ valingai ir sąžiningai, kai galiu „būti sau“ ir tik sau. Juk tai yra taip gera.

Jeigu bendruomenės nariai menkai tepažįsta savąją savastį, nėra joje įsišaknijęs, jie sunkiai susivokia ir visavertiškai protingame būvyje – tai, kas yra savastinga bendruomeniškai žmogaus prigimčiai. Vadinasi, jie nebūna visavertiškai prigimties prasme atsakingi už save ir nėra laisvi. Tuomet jie renkasi tai, kas naudinga individualaus įsigalinimo prasme. O tai yra „visų karo prieš visus“ principas. Taigi jei galią įgyjęs politikas yra jau nebe laisvas ir nebe žmogiškas Kūrėjo prigimties įstato prasme, jis ima veidmainiauti ir manipuliuoti kilnios misijos vardu jam suteikta galia– tiesiog tvirtinti savąją naudą, o ne sąžinignai ir valingai statyti bendrabūvį. Populiarioje kalboje mes tai vadiname „politikavimu“.

Lietuva, prieš dvidešimti metų išnirusi iš sovietinio slibino nasrų, vis dar gydosi žaizdas. Savasties atpažinimas ir įsisavinimas mūsų pieličių tarpe vis dar gležnas. Vadinasi, ir sąžinės pamatai bendrabūvio, taigi, pilietinio veikimo lauke yra silpni. Nenuostabu, kad piliečių atstovai, mūsų politikai, vis dar yra lengvas galios pagundos grobis. Kol kas mūsų krašte retas, kuris atpažįsta kilniąją politiko misiją ir ją vykdo. Todėl Lietuvos jaunimas ir klausia: ar tikrai esame laisvi? Ir kokiam visavertiškam bendrabūviui esame įgalūs?

O kadangi klausimą visgi keliame, todėl šį pranešimą baigiu vilties kupinu žvilgsniu į jus ir į ateitį:

O kokia tu esi ir kokia gali būti, mano Lietuva? Kada gi sužydės sielos lelijos grožis ir kilnumas šioje žemėje?