Algirdas Endriukaitis. Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos Valstybėsdalelę (II)

Ėjimas vienu kaklu be galvos

Vakarų biznio ir Europos Sąjungos projektai pakeitė sugriuvusį komunizmo prievartos ir okupacinės visuomenės projektą. Lietuvos valdžios elitas, pamatuotai atmesdamas komunizmo nusikalstamas dirbtines vertybes, naiviai prisiima absoliučiai visas neatsakingo Vakarų pasaulio, kaip kultūros vedlio, išminties, esmines gyvenžiūros nuorodas. Kritiškumo ir analizės mūsų valdantysis elitas nenori ir nesugeba iki galo suvokti ir atvirai skelbti. Kaip nurodo amerikiečių ekonomistas Lindonas Laurušas, globalistų brukama antikrikščioniška Naujojo amžiaus (New age) ideologija turi naikinamos tradicinės kultūros tikslą, nes ji ,,/.../ į masinę sąmonę įtaiguoja supratimą apie žmogų kaip iškrypusį gyvulį. Būtent dėl to masėms buvo paleista taip vadinama roko, sekso ir narkotikų kultūra. /.../ Būtent dėl to, įkvėpti Romos imperijos pavyzdžiu, naujos utopijos statytojai palaiko ir propaguoja okultizmą, narkomaniją, homoseksualizmą ir kitus iškrypimus“ (http://archive.russia-today.ru/2003/no_10/10_they_1.htm).



Vokiečių filosofas Peteris Sloterdijakas pasaulyje regi: ,,Praradę daug drąsos švietimo palikuonys šiandien yra nervingi, abejojantys ir forsuotai, be iliuzijų artėja prie globalinio cinizmo, užuominos apie humaniškos kultūros idealus atrodo įmanomos tiktai pašaipos ir neigimo forma“. (,,Ciniškojo proto kritika“, Vilnius, Alma litera, 1999, p. 622).

Vokiečių rašytojas Giunteris Grasas teigia: ,,Žmonės maitinami kapitalizmo ideologijos melu, kad rinka sutvarkys visus visuomenės tarpusavio santykius“. (,,Respublika“, 2000-10-03). Kritiškas rašytojo pastebėjimas: ,,Mes matome, kaip nuo to laiko, kai kapitalizmo brolis komunizmas paskelbtas mirusiuoju, kapitalizmą apėmė didybės manija ir visiškai pasiuto. Jis kartoja savo mirusiojo brolio klaidas, dogmatizuojasi, pateikia vienintele tiesa rinkos ekonomiką, jis apsvaigęs dėl savo beribių galimybių ir beprotiškai metasi į visokius susiliejimus pasaulio mastu. Nenuostabu, kad kapitalizmas, kaip ir uždusęs socializmas, pasirodo negeba reformuotis. Jo diktatas vadinasi globalizacija. Ir vėl su puikybe tvirtinama, kad tam nėra alternatyvos“ (,,Inostrannaja literatura“, 2000, Nr. 5).

Amerikiečių sociologas Dainelis Bellas teigia: ,,Šiuolaikinė visuomenė yra jusliška, nes ji empiriška, materialistinė, ekstravertiška, orientuota į techniką ir hedonistinė.“ (,,Kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai“, Vilnius, Alma litera, 2003, p. 83). Jis primena, kad kultūra tapo iracionali, virto preke, o tai labai svarbu.

Šventojo Sosto apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Luigi Bonazzi neseniai pasakė: ,,Deja, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų, Europos, visuomenė, kuri, pasak daugelio, yra viena laimingiausių visuomenių pasaulyje, iš tiesų yra mažėjanti, nerimą keliančiu ritmu besitraukianti visuomenė. Atrodo, kad tai pavargusi visuomenė, kuri nori pasišalinti iš istorijos. Kodėl?“ (,,Lietuvos žinios“, 2011-12-28, p. 11).

Jeanas Baudrillardas: ,,Dabar pasitelkus modelius generuojama tikrovė, neturinti nei kilmės, nei realybės: tai hipertikrovė.“ (,,Simuliakrai ir simuliacija“, Vilnius, Baltos lankos, 2002, p. 7).

Lietuvoje Boguslavas Gruževskis labai apibendrinančiai pastebėjo: ,,Jeigu mūsų mažėja, o mes esame ištikimi tam tikroms vertybėms – sąžiningumui, tikėjimui vienas kitu ar rūpinimusi savo žeme – suvoksime, kad tos vertybės nebėra efektyvios. Gyventojų skaičiaus mažėjimas gali būti būtent vertybinio praradimo išraiška.“ (,,15 min“,2011-03-04, p. 8). Grįžtame prie pirminio gyvenimo humanistinio klausimo – prasmės.

Kokia buvo mūsų judėjimo prieš 20 metų judėjimo kryptis ir pretenzijos? Ką reiškė mūsų užmačios tapti šiaurės Atėnais (laikraštis ,,Šiaurės Atėnai“)? Kas apie tai kalba ir liko? Vietoj laikraščio ,,Tarybinis mokytojas“ 1989 m. gimė ,,Tėvynės šviesa“, bet 1992 m. tyliai tapo bešviesiu ir neaiškiu ,,Dialogu“. Vietoj žurnalo ,,Tarybinė mokykla“ (1945-1989 m. ) atsirado ,,Tautinė mokykla“, bet tais pačiais 1992 m. tapo tik ,,Mokykla“, kuri 2000 metais išvis dingo. Visa prapuolė, tik ant lauko pliko jokios savigarbos ir išdidumo neliko. Nepriklausomybės metais Vilniaus universitete panaikinta Lietuvos istorijos katedra, mokyklose neliko atskiro Lietuvos istorijos kurso. Ministro G. Steponavičiaus rūpesčiu projektuojami užsienio universitetų steigimai Lietuvoje, dėstymas anglų kalba, lietuvių dėstytojų ,,nusiurbimas“, lietuvių universitetų likvidavimas. Toliau bus aukštųjų mokyklų privatizavimas, lygiai kaip telekomo, laivyno ir t.t.

Liberalizmo pragaištis

Liberalizmas arba neoliberalizmas, atmetantis idealizmą, atjautą, pagarbą istorijai ir patirčiai, sirenų kalba suokia: vien pinigus uoliai reikia paversti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės egzistencijos principu. Iš esmės jie atmeta žmogaus, tautos ir valstybės egzistavimo giluminę žmogiškumo prasmę, kaip bendrų moralinių resursų naudojimą ir tarnauja galingiesiems, turtingiesiems, stambiajam kapitalui, vadinamajai laisvajai rinkai, kurių siekis – pelnas, turtas, paminantis tūkstantmetę kultūrinę žmonijos dorovinę patirtį. Jiems valstybė asmeniškai yra tik pelningo biznio projektas. Rusų akademikas V. S. Stepin tvirtina: ,,Kultūros komercializacijos stiprėjimas didina jos dehumanizaciją.“ (,,Družba narodov“, 2011, Nr. 1). Vienaip ar kitaip kultūra teigia etinius humanizmo požiūrius, o šito laisvajai rinkai nereikia, yra netgi kliūtis.

Pavėluotai ir atsargiai prie idealistinio išsivadavimo kovos ir aukos už laisvę prilipę liberalai apgavo žmones, kuriems ,,Iš pradžių jiems sakyta, kad jie eina paveldėti Pažadėtąją politinės laisvės žemę; juos greitai informavo, kad į tą laisvę įeina laukinė privatizacija, socialinės saugos išdraskymas etc. etc. – ir jie vis dar yra laisvi rinktis, taigi galėtų žengti žingsnį atgal, bet kur tau! Mūsų Rytų Europos didvyriai nepanoro nuvilti savo mentorių iš Vakarų /.../“ (S. Žižek, ,,Opozicija“, 2011-01-05, 12).

M. B. Piotrovskij, Rusijos akademikas, pastebi: ,,Susikerta paveldo kultūra su pinigų kultūra. Paveldo kultūra preziumuoja, kad kultūros paveldas yra nacionalinė idėja, tautų ir civilizacijų gyvenimo prasmė. Pinigų kultūrai visuomenės raidos prasmė – pinigai. Paveldo kultūrai paveldas yra šventa, o pinigų kultūrai viršpelnis arba, atvirkščiai, pigumas, patogumas, komfortas – visų svarbiausia, o tai ir yra šventa“ (,,Družba narodov“, 2011, Nr. 1).

Paradoksas: konservatoriai, kurie turėtų būti išimtinai tradicinių kilnių humanistinių ir idealistinių pažiūrų skleidėjai ir įgyvendintojai, Lietuvos švietimą ir kultūrą pavedė tvarkyti liberalų komandai. Dabar, jeigu Lietuvos mokslas, švietimas ir kultūra neduoda greitos grąžos, vadinasi laukia jų išmetimas. Čia etika užima vietą užribyje, asmenybės formavimas suvedamas į Darvino teoriją, kur konkurencijos sąlygomis stipresnis suėda silpnesnį. Ką diegia 20 tūkst. Lietuvos vaikų apmokiusi ,,Lietuvos Junior Achievement“ įstaiga? Stovyklos, seminarai, biznelis maistu, bendrovės medienai, papuošalams, suvenyrams (netgi nelietuviškais ,,Stalita“, ,,Shine“, ,,Gold Angels“ vardais), verslo pagrindų kursai ir panašiai. Diegta dvasia pergudrauti kitą ir išspausti litą. Ir ta jaunystės branda, nežinios erdvė, dvasios jautrumas, kryptingas formavimas tuštuma, godumo troškulio ugdymas ir brukimas, nutylint kilniaširdišką gerumą ir idealizmą, atitvėrimas nuo Lietuvos istorijos, Maironio, Vaižganto dvasios ir pasaulio sukauptos išminties, kaip žmogiškumo pažinimo sąlygos ir bet kokios veiklos pagrindo.

Tas ugdytas primityvumas liks įbruktas visam gyvenimui, nes nebus suvokimo, reikalo ir noro lygiuotis su gerumu ar glaustis prie išminties. Psichologai mano, kad prasmingesnės būtų asmenybę ugdančios psichologijos, logikos ir filosofijos žinios, o ne naudos ir greitos piniginės sėkmės kultas. Ir tuoj pat, šiandien, nes paskui bus vėlu, nesuprantama ir nereikalinga. Ar tai yra Lietuvos švietimo mokymo ir ugdymo programos dalys, ar tikslinis primityvaus bedvasis žmogaus ugdymas monopolijų poreikiams? Beje, ES šalyse nuogąstaujama dėl augančios analfabetų kartos: kas penktas 15-metis sunkiai skaito ir rašo.

Primityvumo pamatus klojome patys. Stojant į ES nuo darželinukų iki abiturientų buvo organizuojami ,,balsavimai“ ir kalama: ,,Tėveliai, padovanokite mums Europą!“

Tuo buvo: diegta be jokių sąlygų absoliučiai vien materialistinio gyvenimo siekimybė, vienintelis žmogiškasis prasmingumas, kaip troškulys, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos nevisavertiškumo, elgetos, pavargėlio būsenos ir kad tik išimtinai ten mūsų laukia nemokamų taip reikalingų ir trokštamų gėrybių gausa, įtaigavimas, kad dėl to reikia idealus, savastį užmiršti, besąlygiškai klausyti ir neginčijamai lenktis ,,naujajai tvarkai“. Kartu buvo diegiama senosios kartos idealų, istorijos atminties ir pagarbos sumenkinimas, užmiršimas ir atsisakymas, tai yra medžio be šaknų palikimas, t. y. suteiktas klaikus, išimtinai materialistinio mąstymo imunitetinis skiepas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad į Europą nuėjome (po dviejų dienų balsavimo, intensyvaus Seime įkurto referendumo štabo (kaip būdavo sovietmetyje) darbo, nemokamo alaus dalijimo, ne su savigarbos ir išdidumo vėliava, o tik per skrandį prie nesveiko greitojo modifikuoto maisto bei dvasios stalo su kasvalandiniu aiškinimu, kad pavargęs ir nerangus Europos kūnas bei siela mūsų atžvilgiu trykšta išmintimi, gerumu ir galimybėmis. Nekalbant jau apie sprendimo įstatymines ir konstitucines politines manipuliacijas. Tą dabar ir turime, kai seną ir naują praeitį perėjome ne atvira širdimi, o dumblinomis kojomis be savasties ir išdidumo. Pirmiausia buvo sielos kapituliacija, o toliau veikė atsidavimo automatizmas. Su tokia idėjine paruoštimi dabar lengvai vyksta besąlygiška savanoriška jaunimo evakuacija iš Lietuvos.

Tarkim liberalai pamaitins, o kas toliau? Be ideologijos, kurią kai kas vertina vidurį tarp filosofijos ir religijos, sunku rikiuoti prasmingus humanistinius rūpesčius, o tuštumos nebūna ir ji šiandien užimta pramogų ir pasilinksminimų industrijos dvasios ir kūno plėšikų įžūliu luošinančiu siautėjimu.

Apie globalistų aktyvias ir primetamas užmačias šiandien byloja rėksmingą reakciją į šiuo metu Vengrijos pastangas išlaikyti savo identitetą, istorines ir kultūrines vertybes. Suvereniai valstybei nurodoma, kad ji negali spręsti savaip šeimos klausimų, neleisti konstituciniam teismui spręsti ūkinių klausimų, paleisti į pensiją 274 senojo režimo teisėjų, nustatyti priesaiką centrinio banko vadovui ir kt. Vengrai Briuselį kaltina ksenofobija, nes jis neleidžia vengrams būti ,,kitokiems“, nors tą liberalai ir propaguoja. Briuseliui nepatinka naujoje Vengrijos Konstitucijoje preambulėje konceptualus įrašas: ,,Mes didžiuojamės, kad mūsų karalius šv. Steponas prieš tūkstantį metų pastatė Vengrijos valstybę ant tvirto pamato ir padarė mūsų šalį krikščioniškosios Europos dalimi.“ (,,Respublika“, 2012-01-13, p. 3). Apie ES šalių demokratijos ir suvereniteto santykį byloja, kad šiuo metu ten prieš šalis vykdomos 951 teisinė procedūra. Masinis nusižengimas ar maištas? ES nurodo, kad transvestitai vertintini kaip politiniai pabėgėliai, o savasties akcentai kaip kitų teisių pažeidimai.

Ambivalentiški judesiai

Dabar dažnas pasako, kad ne už tokios teisės Lietuvą kovojome, ne tokią svajotą Lietuvą turime. Tačiau paviršutiniškai žiūrint, viskas atrodo savo vietose: skelbiami laisvės kovų metai, vyksta minėjimai, okupacijos tremtiniai, kaliniai, partizanai leidžia atsiminimų knygas, jie patys savo lėšomis stato paminklus ir kryžius pasipriešinimo atminties vietose, jiems nedraudžiama giedoti ir dainuoti iki užkimimo, netgi gauna apdovanojimus, išmoka kuklias pašalpas, o Seime kartą per metus iš garbingos istorinės tribūnos leidžiama pasakoti atsiminimus ir nubraukti ašarą. Ši iliuzinė poza iš šalies paviršutiniškai žiūrint, nuteikia, kad okupacinis ir pookupacinis Lietuvos laikotarpis yra istorinės ir kasdieninės logikos bei teisės rėmuose. Tai lakuotas paviršius.

Tarytum viskas sklandu ir visi patenkinti, visiems vietos užtenka: ant Žvėryno tilto antrosios okupacijos sovietiniai kariai, sostinės centre – aktyvaus Lietuvos pardavėjo P. Cvirkos paminklas, o prie Švietimo ir mokslo ministerijos – paminklas kolaborantui L. Girai kaip garbės ir išdidumo pavyzdžio rodyklė suverenios Lietuvos jaunuomenės ,,tolerantinės“ dvasios ugdymui. Visoje Lietuvoje daug kolaborantus primenančių lentelių, užrašų, gatvių pavadinimų, netgi paminklų. Apie tai mandagiai nutylima, jeigu kas prasitaria kitaip apie istorijos vertinimą.

Ar yra įvardinti buvę kadriniai čekistai, stribai, šnipai, išdavikai, kolaborantinis komunistinis partinis ir tarybinis aktyvas, ugningi komjaunuoliai, rinkę žinias, skundę ir įdavinėję, sekę kas ką kalbėjo, galvojo, aiškinosi dėl nubaustų giminių, gyvenusių čia arba užsienyje, pasakojo antitarybinius anekdotus ar ėjo į bažnyčią ir kitaip antiokupaciškai atrodė. Jie nustatinėjo ir sprendė kas negalėjo dirbti tam tikrų darbų, mokytis, turėjo dingti tremtyje ar lageryje? Ar jūs matėte, kad tie kolaborantiniai tuntai 1990 metais ar vėliau būtų tai pripažinę, įvertinę ir apgailestavę, organizuotai surašyti registruose, atsiprašę? O kur dar jų vaikai ir vaikaičiai, tapę direktoriais, teisėjais, prokurorais ir profesoriais! Visiems in corpore buvo atleista be prašymo. Tik nedidelė dalis kolaborantų tapo sąžiningais valstybės kūrėjais. Prisiminkime tik penkerių metų trukmės okupaciją ir denacifikaciją Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje ir kitur bei palyginkime su 50 metų Lietuvos okupacijos realijų vertinimu ir turimomis pasekmėmis.

Lietuvoje peržengtos trys ribos: taikaus ir ginkluoto pasipriešinimo okupacijai aukų giluminės prasmės vertinimas, šio pasipriešinimo istorinių teisių ir reikšmingumo fundamentalus istorinės pamokos ignoravimas ir atlaidus požiūris okupacijai bei santykis su Rusijos FSB kaip netiesioginis švelnus nurodytų pirmųjų dviejų ribų išplovimo mandagus ir tylus pateisinimas. Absoliučiai materialistinės, savanaudiškos, kolaborantinės – stribinės, politinės, teisinės, istorinės, ir moralinės sąmonės dideliu mastu legitimuotos.

Klaikų neišgyventą ir neatjaustą požiūrį į pasipriešinimo istoriją atspindi sveiku protu sunkiai suvokiamas didvyrių ir budelių nepagarsinimas ir pastarųjų ,,saugojimas“. Lietuvos apeliacinio teismo teisėja Laima Garnelienė 2011-01-24, pavyzdžiui, MGB agento-smogiko Markelio Bulatovo 2010-06-11 Vilniaus apygardos teismo nuosprendį visuomenei pateikia tokiu nuasmenintu pavidalu: ,,1952 m. birželio 20 d. akte, kurį pasirašė Lietuvos TSR VSM antrosios N valdybos pirmojo skyriaus viršininko pavaduotojas majoras R., antrojo skyriaus poskyrio viršininko pavaduotojas M. ir pirmojo skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis D. /.../ Atpažinti nužudyti banditai. Tai V. G., Alekso, gimęs 1929 metais, slapyvardis ,,Mikasiukas“ ir Z. C., Franco, gimęs 1929 metais, slapyvardis ,,Makulis“. Kam toks tekstas skirtas ir kokia prasmė? Kieno orumas ir garbė ginama ir saugoma? Iš mūsų atimama istorija: tauta negali žinoti nei didvyrių, nei budelių. Tokia nepriklausomybę iškovojusios Lietuvos teisinė sąmonė?! Kaip Tarybų Lietuvos teisių gynimas? Tokiu pat principu reikėtų ginti Stalino ir Berijos vardus. Nežinia, ar SS pareigūnų bylos irgi nuasmenintos?

Teisėjų Taryba 2005-09-09priima ,,įstatymą“, kad su išnagrinėta byla galima susipažinti tik po apeliacinio ir Aukščiausiojo Teismo kasacinio verdikto ir tik ,,turintiems tam pagrįstą ir saugomą interesą.“ Tai reiškia tik archyvinį galimumą, užtikrinant teismo darbo įslaptinimą, uždarumą, visuomenės nušalinimą ir galimybę vertinti tik po daugelio metų. Ir tie patys teismai, garantuodami ir gindami savo teisumą, sprendžia kam galima, o kam negalima. Taip pat pačios teisinės sistemos nustatyta tvarka stengiamasi visuomenei nepateikti tarpinius nuosprendžius ir galutinius nuosprendžius. Uždara, nepriklausoma teisinė institucija dirba savo nuostata ir sau, cosa nostra.

2007-02-02Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų Inos Kirkutienės, Henriko Sadausko, Halinos Zaikauskaitės kolegija nagrinėjo ,,Kliugerio“ bylą. Pasiremiant buvusių žinomų KGB aukštų kadrinių darbuotojų Vytauto Karinausko, Rimvydo Vžesniausko ir Andrej Židko liudijimu nustatyta, kad jis nebuvo KGB agentu. Ar gali kitaip liudyti KGB darbuotojas, jeigu iš Maskvos gauna pensiją, nes, priešingu atveju, sulaužytų okupacinio KGB priesaiką ir prarastų pensiją.

Stribinių nuostatų erdvėje

2010 m. kovo 19 d.pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupė įteikė 68 puslapių memorandumą ,,Dėl laisvės kovų prasmės ribų peržengimo“ Lietuvos Respublikos prezidentei, Seimo pirmininkei, premjerui, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir Lietuvos generaliniam prokurorui. Praėjo kone pora metų. Padaryta tik katino ašaros. Dokumentas, geriausiu atveju, padėtas į archyvą.

Visos institucijos mandagiai vilkina, delsia, joms tai nerūpi, vertina kaip išmirštančios visuomenės dalies sentimentus. Sakoma, kad jei šausi į praeitį pistoletu, ji į tave šaus iš patrankos. Pasipriešinimo okupacijai dalyvių istorinės tiesos ir teisingumo siekis ir viešumas yra nelyginant aukštos tvoros su spygliuotos vielos elektrine užtvara įveikimas arba elgetos ištiesta ranka malonės kaulijimas, nes atitinkamas pareigybines definicijas ir teisgales turintys pareigūnai turi teisę pasverti ir su olimpiniu orumu vienas kitą suprasdami deda bendrą istorinio abejingumo tašką. Ne pasipriešinimo dalyviai ar jų artimieji turi maldauti ir rūpintis pasipriešinimo okupacijai problemų nagrinėjimu, vertinimu ir sprendimu, o Lietuvos valstybės prokuratūra ir teismai, tai yra pareigūnai, kurie už tai gauna algas tų žmonių aukų dėka. Ir tai turėtų būti jų garbės istorinė prievolė, kurios jie kratosi, o ne aukų stumdymas stribinio mentaliteto pagrindu.

Iš esmės teisės institucijos remiasi okupacinių laikų nusikalstamos KGB organizacijos nelegitimia medžiaga ir tokiais pat okupacinių teismų sprendimais. Svarbiausia, kad kolaborantiškai dabar vertinę archyvinę medžiagą prokurorai ir teisėjai toliau tebedirba. Ir Aukščiausiajame Teisme bei Teisėjų taryboje tvyro stribinės nuotaikos, nes komjaunimo arba kompartijos mokestį mokėję asmenys ar jų palikuonys vertina pasipriešinimo veiksmus ir istorines aplinkybes pagal savo vidinį įsitikinimą. Keli pavyzdžiai.

2000-03-23 Lietuvos Aukščiausiojo teismo kolegija (Viktoras Aidukas, Alvydas Pikelis ir Pranas Kuconis) dereabilituoja Oną Petrauskaitę, kuri 1947 m. prievartinei pyliavai į paruošų punktą pristatė 27 kg grūdų, o kvitą pateikė 227 kg kiekiui. Už tai ji buvo nubausta 15 metų kalėti su turto konfiskavimu. Dabartinė kolegija nutartyje užrašė, kad ji nubausta ,,už kriminalinį nusikaltimą – sukčiavimą, padariusį žalą valstybinei organizacijai“. Taigi, žalą ji padarė ją prievartavusiai okupavusiai valstybei, o pati okupacinės žalos nepatyrė. Beje, Viktoras Aidukas tarybiniu teisėju dirbo 11 metų.

2001-10-18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija (Pranas Kuconis, Ona Aldona Budienė, Vytautas Pesliakas) panaikina M. Kunevičiaus, kuris 1946-05-14 buvo LTSR NKVD karinio tribunolo nuteistas 10 metų bausme su turto konfiskavimu, reabilitaciją, nes jis ,,/.../ ,,aprūpindavo vokiečių kariuomenę /.../ būdamas seniūnu jis bendradarbiavo su vokiečių okupantais, vykdė jų nurodymus.“ Okupantai vokiečiai grobė patys kiek norėjo, o seniūnas buvo nubaustas, kad buvo tautininkų partijos nariu ir šauliu.

2001-10-22Panevėžio apygardos teismo kolegijos nuosprendyje dėl partizano Alberto Kavaliausko nužudymo budelis išteisinamas. Teisėjai Evaldas Vanagas, Pranas Šimkus, Antanas Jarašius nurodo: ,,Genocidui be apibrėžtų subjekto tikslų visiškai ar iš dalies sunaikinti gyventojus, priklausančius atitinkamai LR BK 71 str. 1 d. dispozicijoje yra ne atskiras asmuo, bet neapibrėžta, paprastai didelė žmonių grupė, atitinkanti aukščiau minėtus kriterijus. Atskirų žmonių žudymas, kankinimas ir panašūs LR BK 71 str. numatyto nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę sudarantys veiksmai kvalifikuotini tik kaip nusikaltimas prieš asmenį.“ Kadangi buvo nužudytas ne būrys partizanų, o vienas, tai jau ne partizanas, o šiaip pilietis, tai jau ir senatis. Netgi čekistų byloje nužudytasis įvardintas partizanu (,,banditas“).

2002-05-15Lietuvos apeliacinio teismo kolegija (Svajūnas Knizleris, Elena Vainienė, Linas Šiukšta) minėtą išteisinimą tais pačiais motyvais patvirtino.

Vilniaus apygardos teisėjai Alvyra Ona Kvaraciejūtė, Stasys Punys ir Zenonas Birštonas2002-06-04 nuosprendžiu išteisina KGB agentus – smogikus, suėmusius partizanus, kuriuos po to okupacinis teismas nuteisia mirties bausme. Nuosprendžio tekstai:

,,...B. Žukausko nėra pagrindo laikyti nukentėjusiu dėl genocido jį suimant, nes jis irgi buvo nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.“

Suimtas 1952-11-22, nuteistas mirties bausme 1954-02-05 (6 lapas)

,,Tarp V. Sabaliausko suėmimo ir jo nuteisimo mirties bausme nėra priežastinio ryšio. V. Sabaliauskas mirties bausme buvo nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.“

Suimtas 1952-10-03, nuteistas mirties bausme 1953-06-18 (6-7 lapai)

,,...pats partizanų suėmimas nereiškė, kad jie bus nužudyti ar kitaip sunaikinti.“(7 lapas)

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai Violeta Ražinskaitė, Vytas Milius ir Tomas Šeškauskas 2002-11-20 patvirtina minėtą nuosprendį. Šitaip įteisinama KGB agentų smogikų naikinamoji struktūra ir okupacinio teismo mirties nuosprendžiai. Teisėjų net nepasiteiraujama, jie neliečiami, dirba toliau.

KGB papulkininkis (tuomet leitenantas) V. Vasiliauskas, kaltinamas dalyvavimu dviejų partizanų – brolių Jono ir Antano Aštrauskų nužudyme 1953-01-02. Čekistas V. Vasiliauskas 2003 metais Kauno apygardos teismo posėdyje drąsiai baudėjus-naikintojus stribus 12 kartų pavadino ,,liaudies gynėjais“, o partizanus (karius savanorius) 13 kartų vadino ,,teroristais“, kaip įpratęs sovietmečiu, vartojo ,,banditų“, ,,baltaraiščių“ ir ,,žmogžudžių“ sąvokas. Štai jo žodžiai pasakyti teisme: ,,Džiaugiuosi savo deramu poelgiu /.../ laiku nukenksminus piktadarius buvo išgelbėta dešimtys gyvybių“./.../ ,,Dvidešimt penkis savo sąmoningo gyvenimo geriausius metus aš atidaviau darbui saugumo organuose.“ Kauno apygardos teisėjai Jurgis Kiškis, Romualdas Lincevičius ir Regina Majauskienė 2004-02-04 nuosprendyje įvertino: ,,Kolegija atsižvelgia į kaltinamųjų asmenybes – charakterizuojami gerai.“ Ir atleidžia nuo bausmės atlikimo.

Aleksandrą Kalesinską, 1918 m. savanorį, Vyčio Kryžiaus ordino ir medalių kavalierių, 1945 m. nuteistą ir tuoj pat neaiškiomis aplinkybėmis mirusį dar Vilniaus kalėjime, generalinės prokuratūros prokurorė Audronė Žentelienė kaltina, kad jis prie vokiečių, nors ir buvo Birželio 22 d. sukilimo dalyvis, bet buvo ir kaimo seniūnu. Nagrinėjusi bylą Aukščiausiojo Teismo kolegija (Egidijus Bieliūnas, Viktoras Aidukas ir Valerijus Čiučiulka) 2004-03-18 nutartyje rašo: ,,Nuteistasis A. Kalesinskas tiek parengtinio tyrimo metu (b. l. 11, 12, 23), tiek karinio tribunolo posėdžio metu (b. l. 59) kaltu prisipažino...“ Ką reiškia gautas čekistinis prisipažinimas?! Taigi, čekistinės valstybės tęstinumas!

Kauno apygardos teismo teisėjai Antanas Burdulis ir Birutė Bobrel savo sprendimuose dėl partizano dukters teisių iš esmės remiasi okupacinių laikų teisinėmis normomis, tvirtindami, kad tuomet Lietuvos įstatymai ir Konstitucija negaliojo, o sovietinė okupacinė teisė tokios normos nebuvo nustačiusi.

Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Jonas Grigaravičius 2008-02-15 už žmonių trėmimą nuteistam buvusiam stribui ir milicininkui skyrė bausmę: ,,...baustinas laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 06 val./.../nesilankyti restoranuose, kavinėse, pasilinksminimų, pramogų vietose /.../“

Nuosprendyje įrašyta: ,,/.../ nusikaltimas įvykdytas prie atitinkamų politinių aplinkybių, kurios vėliau pasikeitusios, šiuo metu kaltinamasis atitinkamos grėsmės nekelia.“ Ką reiškia ,,atitinkamos politinės aplinkybės, kurios vėliau pasikeitusios“? Teisėjas skelbia individualią amnestiją ir dekriminalizuoja okupacinius nusikaltimus.

Partizano Antano Kraujelio žūties byla vilkinta 11 metų Utenos prokuratūroje. Po dvejų metų varginančio nagrinėjimo byla permetama į Konstitucinį Teismą. Tai mažiausiai dar dvejų metų pauzė.

Atgimimo lemtingoje pradžioje kultinėje drąsiausioje Algimanto Andreikos byloje budeliui paliktas dar Maskvos tiesiogiai nutrauktos bylos išteisinimas. Vilniaus miesto apylinkės prokurorė Lina Urbonienė, Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras Gediminas Bernotavičius, Vilniaus miesto I apylinkės teisėja Diana Butrimienė ikiteisminį tyrimą nutraukia. Ir tai 2009-04-29 patvirtina Vilniaus apygardos teismo teisėja Alvyra Ona Kvaraciejūtė tokiais motyvais: ,,Z. Bernoto /kaltinamo –mano intarpas/ veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip A. Andreikos ir kitų asmenų persekiojimas dėl politinių ar kitų motyvų, kadangi persekiojimas tarptautinėje humanitarinėje teisėje suprantamas ir laikomas tuomet, kai tam tikrai grupei žmonių atimamos ar ribojamos teisės reikštis kurioje nors politinėje ar visuomeninio, socialinio gyvenimo srityje konkrečiais veiksmais (rinkimų teisės atėmimas, savos kalbos vartojimo draudimas, teisių kreiptis į teismą ribojimas ir pan.) Bylos medžiagoje duomenų apie tokius ribojimus nėra.“ Tai yra atvira atsikalbinėjimo, stribinio mąstymo teisinimo pasaka. O A. Andreika juk buvo milicininkų sąmoningai žiauriai suluošintas bado akcijoje prie Vilniaus Arkikatedros. Budelis nepriklausomos Lietuvos teisėsaugininkų buvo apgintas ir išteisintas.

KGB agento kunigo J. Bulkos išdavystės byla tirta 15 metų ir sulaukta jo mirties.

Čekisto Nachmano Dušanskio byla tirta 12 metų, kol jis 2008 m. mirė.

KGB agento A. Urbono (,,Žinomas“), išdavusio partizaną A. Ramanauską, byla tiesiogiai piktybiškai vilkinta, esant per 130 išdaviko raštiškų pasipriešinimo dalyvių įskundimų, sustabdyta, kol bus iš Rusijos gauta agento asmens ir darbo byla. Šia sąlyga Rusijai pereinama į fantastiką. LYA yra čekisto N. Dušanskio dienoraštis, kuriame jis aprašo partizano A. Ramanausko suėmimo operaciją ir atvirai įvardija lemtingą išdaviko A. Urbono vaidmenį šiame nusikaltime. Sulaukta agento mirties.

Partizanų vado Adolfo Ramanausko kankinimo ir nužudymo byla tiriama 19 metų, kai byla 2011-12-09 atsidūrė Kauno apygardos teisme, kuomet iš 20 galimų kaltinamųjų liko 2.

Patarnavimas Rusijos KGB-FSB

Lietuvos Seimo įstatymu Rusijos KGB yra pripažinta nusikalstama organizacija, o jos doktrininė ir praktinė perėmėja yra FSB, todėl bendravimas su ja ar patarnavimas jai yra problemiškas. Ir nors Rusija ignoruoja Lietuvos interesus budelio P. Raslano, Sausio 13-osios, Medininkų bylose, Lietuvos institucijos uoliai vykdo visus Rusijos prašymus.

Lietuvos VSD2003-06-20be teismo sprendimo iš čečėnų internetinės svetainės ,,Kavkazcenter“ tik retransliaciją aptarnavusios Lietuvos informacijos technologijų bendrovės ,,Elneta“ paėmė tarnybinę stotį ir nutraukė jos veiklą. Tai buvo padaryta Rusijos FSB reikalavimu nuolankiai leidus aukščiausiems Lietuvos pareigūnams.

Pasaulyje pagarsėjęs disidentų persekiojimu ir išimtinai FSB valią vykdantis Maskvos Basmanyj rajono teismo teisėjas A. G. Karpov 2011-03-21priima nutartį iš Lietuvos bendrovės ,,Elneta“ gauti jos turimus elektroninio pašto duomenis nuo 2002-06-16iki šios dienos (9 metų!). 2011-06-22 Lietuvos policija, vykdydama generalinės prokuratūros prokuroro Mindaugo Dūdos prašymą ir Vilniaus miesto 1 apylinkės 2011-06-03 teismo teisėjos Sonatos Raupėnaitės-Lekerauskienės sprendimą įvykdė ,,Elnetos“ bendrovės turimo ,,Kavkazcenter“ pašto informacijos poėmį dėl perdavimo Rusijos FSB. Pagal minėtų pareigūnų mentalitetą ir sprendimą Rusijos FSB Lietuvai yra patikima teisingumą vykdanti institucija.

2012-01-18 Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje Lietuvos ir Rusijos ekspertai preliminariai suderino Lietuvos ir Rusijos susitarimą dėl bendradarbiavimo kovojant su nusikalstamumu. Gal būtų galima ir svarstyti, jeigu tame susitarime nefigūruotų Rusijos FSB.

Rusijos FSB Londone 2006 metais organizavo Rusijos pabėgėlio A. Litvinenkos nunuodijimą. D. Britanija pareikalavo įtariamąjį išduoti. Rusija įtariamąjį ,,išrinko“ į Valstybės Dūmą ir atsisakė jį išduoti bei tirti bylą. D. Britanija iškart pareiškė, kad įšaldo bendradarbiavimą su Rusija terorizmo klausimais, o taip pat sustiprino reikalavimus britų vizų gavimui Rusijos valdininkams, įšaldė derybas susitarimui palengvintai gauti vizas Rusijos piliečiams. Tai atvirai Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Viljamas Heigas pakartojo pirmojo oficialaus vizito į Maskvą 2010-10-13 metu. 2011-09-12 Maskvoje lankęsis Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Kameronas dėl A. Litvinenkos žūties reikalo Rusijos tyrimo ignoravimo pareiškė: ,,Savo nuostatos nepakeitėme. Apie tokių ryšių atnaujinimą nekalbame kaip apie galimybę“ (,,Lietuvos rytas“, 2011-09-13, p. 7). Su teisiškai nepatikima struktūra Lietuva, išduodama D. Britanijos principus, bendrauja.

E. Kusaitės byloje yra Lietuvos aktyvus ir savanoriškas braižas padėti Rusijos FSB kovoti su vadinamuoju čečėnų terorizmu. Kaip tvirtina savo 2008-02-11rašteVSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas, jiems žinoma, jog nuo 14 amžiaus E. Kusaitė pradėjo bendrauti su čečėnų tautybės asmenimis. Deja, dabar jau trečius metus nagrinėjamoje jos byloje nefigūruoja nei vienas čečėnas iš Lietuvos, o tik lietuviai ir pažeidžiantys įstatymus apsimetėliai konvertitai, įskaitant VSD operatyvinius darbuotojus. VSD veikloje jos atžvilgiu – ištisi įstatymų draudžiami provokacijų požymiai.

2009-10-01Lietuvos VSD pareigūnas Maskvoje vyksta į Rusijos FSB būstinę, asmeniškai įteikia informaciją apie E. Kusaitę (likus 24 dienoms iki jos suėmimo). 2010-01-11 Rusijos FSB atstovas kontradmirolas V. I. Didyk tiesiogiai Lietuvos VSD rašo padėkos raštą už bendradarbiavimą (/.../,,tikimės tolimesnio vaisingo bendradarbiavimo.“). Prokuroras J. Laucius 2010-04-01 vyksta į Maskvą perduoti ir ieškoti FSB įkalčių E. Kusaitei. Išduodamos vizos Rusijos FSB pareigūnams atvykti į Lietuvą (praėjus 7 dienoms nuo prokuroro Justo Lauciaus grįžimo iš Maskvos). Tai M. A. Savickij – Rusijos FSB Tardymo valdybos skyriaus viršininkas; J. V. Šatalov – Rusijos FSB operatyvinis darbuotojas; A. V. Fisiukov – Rusijos FSB Tardymo valdybos vyresnysis tardytojas; N. A. Ponamariov – Rusijos FSB Tarptautinio bendradarbiavimo valdybos darbuotojas.

2010-04-07trys Rusijos FSB pareigūnai Lietuvos generalinėje prokuratūroje dalyvauja E. Kusaitės apklausoje, neteisėtai, tai draudžiant BPK, kaip neva proceso dalyviai, pasirašo E. Kusaitės apklausos protokolą, kuris buvo naudojamas Maskvos procese terorizmo byloje.

VSD, užuot pagal Lietuvos Respublikos saugumo departamento įstatymo 8¹ straipsnį (,,Oficialus įspėjimas asmeniui“) prevenciškai oficialiai tai atlikusi ir teisiškai paaiškinusi sociališkai daug ką nesuprantančiai jaunai merginai, E. Kusaitę apgyvendina savo nusamdytose ir išlaikomose patalpse kartu su savo tarnybos kadrine darbuotoja ir ši su E. Kusaite bendrauja įstatymo draudžiamų atvirų provokacijų požymių pagrindu. Svarbiausia, kad Lietuvos VSD, sudorodama Lietuvos piliete, kaip su patikimu partneriu bendrauja su Rusijos FSB. Tai reiškia D. Britanijos principinį analogiškos praktikos paneigimą.

Nepamatuotai atrodo plika akimi matomi atviri provokacinių veiksmų požymiai ir leidimai provokuoti. 2009-10-22, t. y. dvi dienos iki E. Kusaitės suėmimo, Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismo teisėjas Miroslavas Gvozdovičius nutartimi leidžia anoniminiam liudininkui Nr. 1 (VSD darbuotojai) : ,,Asmens kratos metu išimtu Eglės Kusaitės mobilaus ryšio telefonu atsiliepti vietoje E. Kusaitės, siųsti SMS žinutes ir atsakinėti į gaunamas SMS žinutes E. Kusaitės vardu bei kitu nuotolinės telekomunikacijos būdu prisistačius E. Kusaite, bendrauti su priklausančiais teroristinėmis ar islamistinėmis organizacijomis nenustatytais asmenimis iš Rusijos Federacijos imituojant, kad vykstama į Rusijos Federaciją, Maskvą įvykdyti teroro aktą ten susisprogdinant.“ Regimas atviras VSD, prokuratūros ir teismo sandėris.

Apibendrinimas:

1. Lietuvos politinis elitas visiškai nevertina suvereniteto ir demokratijos prasmės valstybingumui ir tautos išlikimui, nacionaliniam saugumui.


2. Jis vykdo Lietuvos valstybės suvereniteto ir jos šeimininko tautos nunykimo politiką, atsisakydamas istorinių valstybės sukūrimo pagrindų.


3. Atvirai pakrikusios Vakarų visuomenės moralinės praktikos patirtis, tų šalių intelektualų nuogąstavimas lemtinguose sprendimuose priimami kaip vanduo nuo žąsies.


4. Vyriausybės teikiamos Lietuvos ateities vizijos yra tuščios, be tautinės kultūros, identiteto akcentų, be tautos kaip suvereno teisių užtikrinimo nuorodų, konkrečių apibrėžtų sprendimų, grėsmių nuostatų ir veikimo išvardijimo.


5. Švietimo ir mokslo reikalai, lemiantys tautos ateities dvasines vertybes, pavesti spręsti liberalų komandai, kuriems tai yra verslo projektas, ne dvasingumo ugdymas, suverenios tautinės valstybės išsaugojimas ir žmogiškosios bei nacionalinės savigarbos ugdymas.


6. Nemažai VSD pareigūnų, prokurorų ir teisėjų atvirai dirba okupaciniu, stribišku lygmeniu ir visiškai neatsako teisiškai, morališkai ir istoriškai už veikų teisinimo preferencijas kolaborantams ir kaltinimo preferencijas pasipriešinimo dalyviams.


7. Nei vienas prokuroras savo vadovybės ar teisėjas – Teisėjų tarybos nebuvo teisiškai įvertintas už akivaizdų politinį antivalstybinį, okupacinį, kolaborantinį ir antikonstitucinį pasipriešinimo okupacijai kovų vertinimą ir sprendimą.


8. Lietuvos Respublikos Seimas, jo komitetai, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, Teisėjų taryba, Generalinė prokuratūra, VSD į visus pasipriešinimo okupacijai dalyvių teikiamus klausimus žvelgia sukandę dantis, paviršutiniškai, formaliai, atmestinai ir skaudžiai Laisvės istorijai visiškai nepateisinamo išimtinio vilkinimo pagrindu.


9. VSD, prokuratūra, teismai savo veiksmais ir sprendimais atvirai patarnauja nusikalstamai Rusijos FSB.

Pozicija:

- suvokiant ne krizinę, o katastrofišką lietuvių tautos ir valstybės išformavimo tendenciją, politinio elito atitrūkimą nuo tautos istorinės prasmės ir patirties;

- suprantant, kad visuomenė neturi politinių, teisinių ir materialinių galimybių įtakoti uzurpuotos valstybinės sistemos tobulinimui dėl užtveriamų visuomenės galimybių protestuoti;

- matant piliečio nuvertinimą, istorinių nacionalinių interesų ignoravimą, nesant valstybės idėjos raidos strategijos, didėjantį vadinamojo nacionalizmo niekinimą, liberalizmo palaikymą, valdžios struktūrų biurokratinę savivalę;

- įvertinant tai, kad nėra galimybės dalykiškai, pilietiškai ir oriai bendrauti su valdžios struktūromis dėl Lietuvos valstybės nunykimo;

- nenorint sudaryti pagarbos, paramos ir prisitaikymo įvaizdį sistemai, pareiškiu:

• už praktinį ir teisinį valstybės pareigūnų nihilizmą ar neveikimą istoriškai besąlygiškai atsako visas aukščiausiasis valdžios elitas, veikiąs be atsakomybės, o tai yra istoriškai nusikalstama;


• praktiškai atsisakius pasipriešinimo okupacijai dalyvių kovos idėjos, nesant teismų, prokuratūros ir VSD teisinio patikimumo, o Lietuvos valstybės ir tautos gynimą atliekant fantominiais judesiais, atsiriboju nuo elitinės valdžios pareigūnų veiksmų, nedalyvausiu oficialiuose valstybiniuose renginiuose, atsisakau hipotetiškų valstybinių pažymėjimų ar pagerbimų, įskaitant oficialų valstybinį palaidojimą.

Tai nereiškia pasidavimo. Balys Sruoga vokiečių Štuthofo konclageryje žiemą vaikščiodavo be kepurės, kad nereikėtų jos nukelti prieš prižiūrėtojus. Visokeriopai palaikysiu ir remsiu tuos, kurie lieka ir veikia Lietuvos valstybės istorijos prasmės ir išdidumo erdvėje. Šiandien nenoriu būti pražūties dalininkas ar tylus palaikytojas.

Algirdas Endriukaitis yra Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.