Paulius Stonis. Lietuva Europos kryžkelėje

„Gyvename įdomius laikus. Mes turime juos pažinti ir į juos įsigilinti. Ir tik tada galėsime suprasti savo tikrąją padėtį ir matyti, kas dabar reikia veikti, kas nuveikta ir kas turėjo būti nuveikta. Tada galutinai paaiškės ir mūsų rolė, ir užimamos pozicijos svarbumas. Bet visa tinkamai suprasti ir įvertinti nėra taip lengva, ypač dabar, visokių krizių ir suiručių metu. Vis dėlto viena yra labai aišku – gyvename epochoje, kuri mus priverčia pasisakyti: už Dievą ar prieš Dievą“?

Štai tokiais žodžiais į tuometinį Lietuvos jaunimą dar 1938 metais kreipėsi jaunasis poetas Vytautas Mačernis. Savo komentare „Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai”, tarsi nujausdamas artėjančias baisiausias žmonijos istorijoje negandas, poetas kėlė esminį tuometinės epochos klausimą. Netoli reikės ir mums, XXI a. lietuviams, žvalgytis, kad įsiskaitę į šiuos jaunojo poeto teiginius, pajustume jų aktualumą ir neišvengiamybę mūsų laikams. Nepaisant to, kad taip pat išgyvename krizių ir netikrumų periodą, nesunkiai suprasime ir atseksime esminį šių dienų skirtumą. Skaudu tai pripažinti, tačiau šiandien vargu ar išgirsime kurį nors žmogų keliant panašaus apsisprendimo reikalaujantį klausimą - už Dievą ar prieš Dievą?

Nėra abejonės, kad didelė šiandieninių žmonių dalis gyvena atvirai išreikšdami nuostatą „contra Deo“. Būtent tai savo laikmečiu pažymėjo ir V. Mačernis. Tačiau esminis skirtumas nuo praeityje ištirpusių dienų yra tas, kad šiandien gyvename tokiomis aplinkybėmis, tarsi į jaunojo poeto klausimą jau seniai būtų atsakytą. Ir tas atsakymas - prieš! O tai ir verčia sunerimti.

Prieš daugiau nei dvidešimt metų apsisprendėme tapti laisvi ir netgi buvome priversti krauju šį savo apsisprendimą įrodyti. Bėgant metams, pagrindiniu savo orientyru išsikėlėme tikslą – grįžimą į Vakarų erdvę. Netrukome grįžti. Bėda tame, jog tapome liudininkais tokio reiškinio, kai iš šios erdvės be atvangos šalinami patys Vakarai, o kalbant konkrečiau – jų tapatybę laidavusi krikščioniškoji kultūra, mąstymo tradicija. Šiandien regime, kaip Europa be jokių skrupulų grūda Nukryžiuotąjį iš viešosios sferos. Tai, kas kažkada Senajame Žemyne buvo dvasinės laisvės tikrovė ir neišsenkanti versmė, šiandien, taikant įvairius subtilius teisinius žongliravimus, po truputį daroma tabu.

Gerai atsimename, kai Europa, ruošdama didįjį konstitucijos dokumentą, atsisakė preambulėje įvardinti 2000 metų jos tapatybę ir daugelį kultūrinių laimėjimų nulėmusią tradiciją. Vietoje to buvo apsieita abstrakčiomis formuluotėmis apie Antikinę Graikiją ir Romą bei Renesansą, argumentuojant, kad krikščionybės minėjimas užrūstins Europoje gyvenančius musulmonus ir žydus. Kiek vėliau liudijome, kaip Europos Žmogaus teisių teismas bandė sukurti precedentą, priimdamas sprendimą pašalinti kryžių iš mokyklų, taip neva gindamas religijos ir ugdymo laisvę.

Kaip vertinti tokius argumentus? 2005 m. Subjako Šv. Scholastikos vienuolyne įvykusioje konferencijoje tuometinis kardinolas Josephas Ratzingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI) savo pranešime „Europa kultūrų krizėje”, regis, pateikė atsakymą. Kas būtų įžeistas, kieno tapatybei grėstų pavojus, jei Europai svarbiame dokumente paminėtume krikščionybę? „Musulmonai, kurie šiuo atžvilgiu dažnai ir noriai įtraukiami į žaidimą, jaučia grėsmę ne dėl mūsų krikščioniškosios moralės pagrindų, bet dėl sekuliarizuotos kultūros, neigiančios savo pačios pagrindus, cinizmo. Mūsų bendrapiliečių žydų Europos krikščioniškųjų šaknų paminėjimas irgi neįžeidžia, nes šios šaknys galiausiai kyla iš Sinajaus kalno: jose įsispaudęs balsas, pasigirdęs ant Dievo kalno, jos sieja mus su didžiomis pamatinėmis gairėmis, kurias žmonijai dovanojo Dekalogas. Tas pat pasakytina ir apie nurodymą į Dievą: priklausančiuosius kitoms religijoms įžeidžia ne Dievo paminėjimas, o veikiau pagunda statydinti žmogiškąją bendriją visiškai be Dievo“.

Būtent paskutinis tuometinio kardinolo teiginys yra kertinis ir akivaizdžiai siejasi su tarpukariu V. Mačernio iškeltu klausimu. Europa ir Vakarų kultūra turi atsakymą ir jis yra neigiamas Dievo atžvilgiu. Tačiau čia pat užplūsta didelis keistumo jausmas. Kam Europai kratytis savo tapatumo, savo šaknų? Juk bet kuris augalas be šaknų nudžiūsta. O toks išsikerojęs Europos ąžuolas – juo labiau yra pasmerktas trūnyti iš vidaus. Todėl tik įsisąmoninę visą tai, kas vyksta galime rasti įtikinamą atsakymą. O vyksta tai, ką būtų galima pavadinti siekiu sukurti naują žmogų.

Suprantama, kad krikščionybė Europoje niekada nebuvo tik kultūrinis atributas, tam tikrų ritualų kolekcija ar panašiai. Senajame Žemyne ji užėmė daug reikšmingesnę vietą, o ji tarpo mąstyme. Krikščionybė savyje neša tam tikrą pasaulio ir žmogus sampratą, kuri stipri tuo, kad yra nekintanti. Taip kaip ir žmogaus, kaip Dievo kūrinio su mirtingu kūnu ir nemirtinga siela, prigimtis krikščionybėje yra apibrėžta, taip ir joje aptinkamas šiapusinio pasaulio laikinumo teigimas. Svarbu paminėti, jog žmogaus prigimtis krikščionybėje sukilninama – jis sutvertas pagal Dievo paveikslą. Žmogus įgyja prigimtą orumą, kas laiduoja jo, kaip ypatingos būtybės gyvosios kūrinijos pasaulyje, vietą. Ir visą tai yra tik dėl krikščionybėje teigiamo transcendentinio, tačiau protui pažinaus, Dievo tikrumo.

Tačiau tokia žmogaus vieta pasaulyje ir jo prigimties samprata akivaizdžiai kertasi su tuo, ką šiandien dažnai girdime vadinant pažanga. Pagrindinė pažangos jėga – iš bet kokių moralinių svertų išlaisvintas mokslo ir technikos tobulėjimo procesas, kurio vyksmo ir plėtros akivaizdžius padarinius šiandien matome. Toks procesas įsiveržia ir į tą sferą, kur tariamos pažangos motyvais pradedama kėsintis į žmogaus gyvybę. Niekada nepaneigsime to, kad technikos laimėjimai yra prisidėję prie žmogaus gyvybės išsaugojimo. Tačiau ar vien dėl to turime teisę užsimerkti prieš tai, kas šiandien aiškiai peržengia bet kokias proto ribas. Proto, kurio paties sąvoką stipri pažangos ideologija jau pradėjo keisti.

Proto terminą pabandykime naudoti kitokia, gal kiek neįprasta prasme. Protu vadinkime galią, kuri yra pajėgi suvokti prasmę ir tuo pačiu kurti kitas prasmes. Jei išlaikysime tokią proto sąvoką, vadinasi dar gebėsime skirti tokias kategorijas, kaip gera ir bloga, moralu ir nemoralu. Šiandien protingumo sąvoka dažnai pakeičia „racionalumo“ terminas. Lotyniškai rationale reiškia protingas, vadinasi gebantis pažinti gėrį. Bet racionalus naujoje ideologijoje reiškia daugiau ne protingą, o gebantį apskaičiuoti padarinius ir numatyti subjektyvią naudą. Iš gebančio skirti gera, mūsų protą pažangos ideologija kviečia virsti gebančiu apskaičiuoti naudą. Žinoma, nauda juk apčiuopiamas dalykas ir tuo neva pranašesnis už abstraktų gėrį. Todėl toks proto sąvokos pakeitimas ir iš to plaukiantis mąstymas veda į pražūtį, nes naudos sąvokai persikėlus į žmogaus laisvės kategoriją, susiduriama su didele grėsme. Būtent čia naudos siekimui be pripažįstamos ir pažinios gėrio ir blogio skirties nelieka jokių stabdžių. Tai Senasis Žemynas paliudijo praktiniais padariniais, sugerdamas daugelio milijonų žuvusių karuose bei totalitarinėse priespaudose kraują.

Šiandien šis naudos dogmatizmas plūduriuoja laboratorijose, kur įvairiai eksperimentuojama su žmogaus embrionais. Jis skelbiamas parlamentų tribūnose, kur iš tautiečių sąmonių bandoma trinti tradicinės šeimos samprata. Tas naudos dogmatizmas su ironiška šypsena ir pažangios laisvės manifestais braunasi į visas sritis, kur dar gali reikštis žmogaus prigimties orumas, pastarajam skelbdamas karą. Todėl sekuliarizmo tikslas nėra valstybės politikos atskyrimas nuo religinių imperatyvų. Jo tikslas – tradicinės žmogaus prigimties sampratos šalinimas. Tuo pačiu sumaniai brukama ir naujo žmogaus, kaip tik čia ir dabar egzistuojančios, niekuo neypatingos ir tik betikslę egzistenciją bandančios išgyventi būtybės, samprata.

Taigi, galime suvokti, kad nei technologinė pažanga, nei mokslinė pažanga savyje neneša to, ką šiandien vadintume moraliniu mąstymu, kuo taip yra persunkta krikščionybė su visa savo kultūra. Regime, kad atsisakydama šios kultūros ir mąstyto tradicijos, kurios centre yra Dievas, šiandieninė Europa negali pateikti atsakymo į tai, kas ji yra ir kur ji eina. Galiausiai ir kur su savimi vedasi mus, lietuvius? Atsakymo reikalingumas šiandien, kaip ir V. Mačernio laikais (nuo kurių, beje, nemanau, kad esame toli pažengę), yra žūtbūtinis iššūkis. Žūtbūtinis todėl, kad vyksta kova dėl to, ką vadiname žmogaus civilizacija, išlikimo.

Lietuva taip pat turi prie to prisidėti. Galbūt sugrįžę į Europą, nebegrįžome į Vakarus, tačiau juos Senajam Žemynui galime padėti susigrąžinti. Esame tauta, ilgus amžius puoselėjusi krikščionybę, kuri ilgainiui ir ne kartą yra tapusi tautos dvasinės laisvės versme, padėjusia pasiekti daug sunkių ir didingų pergalių. Turime surasti jėgų ir formų, kurios padėtų pilnai išsiskleisti tai mūsų „aštuoniasdešimt-procentiniai“ katalikybei. Juk paradoksalus, tačiau įmanomas dalykas, kad tauta, kurios nei konstitucijoje, nei himne nėra minimas Dievas, padėtų Europai prie jo sugrįžti. Pakovoti dėl to verta. Nes, kaip teigė jaunasis V. Mačernis: „Garbingos kovos priemonės leistinos. Tiesos priešai turi būti triuškinami kiekvieną valandą, minutę, kiekviena proga, kiekvienu atsitikimu. Bus laikas, kada jie patys už pergalę padėkos”.