Mindaugas Kubilius. Lietuvos įgalinimas

Lietuvos padangę vis pasiekia įvairūs iš užsienio atklydę vertinimai ir prognozės. Ekonominių vertinimų agentūros vertina mūsų valstybės finansinius pajėgumus; lyg namų rinkoje Lietuvoje dirbantys švediški „vietiniai“ bankai pagrįstai arba nelabai prognozuoja mūsų kilimus, nuopuolius, sėkmes ir nesėkmes; išmintingą žodį apie mūsų būklę vis taria Europos Komisija.

Štai neseniai mus, Lietuvos piliečius, dar ir suskaičiavo. „Eurostat“ prognozuoja, kad Lietuvoje 2060 m. gyvens 2,5 mln. gyventojų, iš kurių darbingo amžiaus žmonių sumažės nuo 58,6 proc. iki 41,4 proc., o senukų skaičius išaugs nuo 16 proc. iki 32,7 proc.  Lietuva - nykstanti senstančių žmonių valstybė?

„Eurostat“ statistiniai skaičiavimai remiasi esamomis tendencijomis. Eurostatistai suskaičiavo lietuviškų statistų suskaičiuotus  mirčių ir gyvybių atsiradimo, išvykimo į užjūrio šalį ar į nebūtį, sugrįžimo būti ar gyventi Lietuvoje sprendimus ir išvedė šią liūdną lietuvių nacijos nykimo tendenciją.

Aš esu keturiasdešimtmetis vyras. Man viskas sekasi gerai. Turiu mylimą darbą, mylimą šeimą, gerus draugus, Dievą širdyje ir šiaip įdomų gyvenimą. Tačiau negaliu susitaikyti su šia ne tik statistiniuose matavimuose, bet ir realiame gyvenime akivaizdžia mano mylimos tautos ir valstybės nykimo tendencija. Per daug žmonių per pastaruosius dvidešimt metų išvažiavo iš Lietuvos ir jau įsikūrė užsienyje; per daug saviškių pakėlė prieš save ranką ir išėjo nebūtin. Sunkmetyje, deja, emigracijos banga atsinaujino neregėtais mastais. Ji šluoja ne tik beviltiškai be darbo Lietuvoje žlungančius žmones, bet ir patį perspektyviausią jaunimą, kurį smukdo aplinkoje vyraujančios pesimizmo nuotaikos. Jaunimas nesirengia nepamatuotai laukti, kol studijų programos galbūt kažkada (kaip pažadėjo švietimo reformos projektuotojai) pasieks aukštą kokybės lygį; kol išpuikusio statistinio valdžios nemokšiškumo mokesčiais apkrautas verslas pradės intensyviai plėstis ir kurti naujas darbo vietas tobulėjimo polėkio ir sėkmingo gyvenimo troškimo vediniems mūsų vaikams.

Visai neseniai sužinojome, kad mylėti savo Tėvynę ir, jeigu prireiktų, ją ginti Lietuvos piliečių tarpe jau nebėra patrauklu. Privalome atsimerkti, susivokti ir, pagaliau, atsikvošėti: daugelis mūsų bendrapiliečių nebevertina Lietuvos, nebevertina piliečių bendrabūvio perspektyvos Lietuvos žemėje – čia būti ir kurti kartu.

Manęs kaip ir daugelio kitų piliečių netenkina minėta Lietuvos piliečių nykimo tendencija. Ne tik statistinė, bet bendrabūvio vertės, vadinasi, ir valstybingumo sumenkėjimo kryptis. Netenkina, nes Dievas mane sukūrė vilčiai gyventi ir kurti gerovę būtent mano gimtoje bendruomenėje - Lietuvoje.

Man kaip ir jums atgrasu gyventi nemokšų, nenusisekėlių, nelaimingųjų ir neįgalinčių ką nors gero nuveikti draugijoje. Kol kas, atrodo, gresia ne tik draugija, bet ir niūri tokių žmonių globa. Kurianti žmogaus prigimtis ir tikėjimas ją sukūrusiu Kūrėju priešinasi neįgalumui. Todėl kūrybingiems žmonėms Lietuvoje kyla rimti nuogąstavimai dėl mūsų bendrabūvio ateities. Tuo pačiu kyla ryžtas svariai įtakoti savo ateities Lietuvoje kūrimą. Aš kaip ir jūs nenoriu gyventi mano mylimos Tėvynės dekadanso sąlygomis. Aš kaip ir jūs nenoriu tapti kadaise šlovingos Lietuvos istorijos pabaigos liudininku. Iš tiesų, mes nenorime tapti užjūrio vėjų genama šiukšle; norime būti savimi – visokeriopa gerove besiskleidžiančių ir stiprių piliečių valstybės - Lietuvos! - dalimi.

Aš puoselėju stiprią ir nepalaužiamą Lietuvos didybės atgimimo viltį. Ne, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijų ploto nekviečiu atstatinėti. Kviečiu atstatyti Didžios Lietuvos dvasią, su kuria mūsų protėviai šlovingai sutvėrė Didžiosios Kunigaikštystės sienas bei namus. Graži viltis ir ryžtas!

Tačiau turime susivokti dabarties tiesoje. Ne tik neprotingai kuriamo bendrabūvio pasekmių negailestingoje statistikoje; bet ir potencijos būti ir kurtis kartu čia Lietuvoje tiesoje. Akivaizdu, dabarties Lietuvai it sausringai dirvai lietaus trūksta kūrėjų drąsos ir protingų, ilgalaikę bendrabūvio vertę kuriančių pokyčių proveržio!

Taigi pabandykime susiskaičiuoti. Šį kartą patys. Ne tik galvas, bet ir jėgas. Įsivertinkime mūsų bendrabūvio, vadinasi, ir valstybingumo potenciją.

Statistika atspindi žmonių sprendimų pasekmes – gyventi ar būti, kurti ar žlugdytis, nusižudyti ar išgyventi, išvažiuoti ar sugrįžti. Matoma neigiama statistinė tendencija teigia, kad vis daugiau žmonių apsisprendžia nesieti savo buvimo ir gerovės kaupimo su Lietuva. Vieni jų išvažiuoja; kiti pasitraukia iš pilietinio bendrabūvio į „šešėlį“; dar kiti – atima sau gyvybę.  Naujausi skaičiai, švelniai tariant, yra kraupūs. Pavyzdžiui, Akmenės rajone vienam oficialiai dirbančiam žmogui tenka vidutiniškai keturios išlaikytinių galvos. Kas jie? Senukai, dykaduoniai, ligoniai, bedarbiai, Lietuvos ar Anglijos „šešėlyje“ buvojantys ekonominiai emigrantai? Koks yra pastarųjų ir tikroviškai dirbančio bei sumokančio mokesčius žmogaus bendrabūvio pagrindas? Į ką išvirsta tokia socialinė sankloda? Ir ką tai liudija? Ogi viena: nebūti su Lietuva, nebūti su neįgalių žmonių buvojimo vieta, beviltiška vieta...

Žmogus nuolat sprendžia savo būties klausimą kaip įsigalinimo, pirmiausiai, būvio saugumo ir gerovės lygio problemą. Jis renkasi tai, kas užtikrina pamatinius jo įsibuvimo ir įsigalinimo šiame gyvenime lūkesčius. Juk bendrabūvis tarp žmonių yra bene svarbiausia  - aišku, po santykio su Dievu Kūrėju - žmogaus įsibuvimo savyje ir įsigalinimo priemonė.

Idant susivoktume mūsų bendrabūvio, taigi, ir Lietuvos valstybingumo įgalinimo prielaidose, privalu atsakyti į tris klausimus. Pirmas klausimas yra apie minimos statistinės tendencijos priežastį: kodėl vis daugiau žmonių nenori būti ir kurti savo gerovės Lietuvoje? Antras – apie teisingą sprendimo būdą: kaip įgalinti Lietuvos žmonių sprendimą būti ir kurti savo bendrabūvį Lietuvos valstybėje? Ir, pagaliau, kaip valstybė gali padėti įgalinti savo piliečių sprendimą būti su valstybe Lietuva ir Lietuvoje - piliečių bendrabūvyje. Žinia, jokios dabar LR Vyriausybėje kurpiamos 2030 metų Lietuvos pažangos „vizijos“ neveiks, jei nebus susivokta piliečių bendrabūvio įsigalinimo prielaidose, būtent, jei nebus padėtas pagrindas Lietuvos žmonių pozityvių sprendimų ir kūrybos galių intensyviajai raiškai.

Įvadiniame straipsnyje, užsidavėme tris klausimus: apie problemos priežastį - kodėl vis daugiau žmonių nenori būti ir kurti savo gerovės Lietuvoje; apie sprendimo būdą - kaip įgalinti Lietuvos žmonių sprendimą būti ir kurti savo gerovę ir bendrabūvį Lietuvos valstybėje; ir apie mūsų bendrabūvio, t.y. valstybės, vertės vystymą – kokiais būdais turėtume kurti kiekvienam iš mūsų savą Lietuvos gėrį?

Į pirmąjį klausimą atsakymas lyg ir akivaizdus. Gausus komentatorių, apžvalgininkų, politikų, aktyviai dirbančių ar negandų prispaustų žmonių choras vienu balsu gaudžia valdžiai nuosprendį – nemokšiška, nesolidari piliečių atžvilgiu politika! Visgi būtų naivu ir trumparegiška visas dabarties bėdas suversti tik ant šiuo metu Lietuvą valdančių žmonių galvų. Ne tik LR Seimo ar Vyriausybės narių, bet ir jų sprendimų lygis yra mūsų pačių bendrabūvio lygio atspindys ir įsivardijimas. Manau,  kad turėtume ieškoti ir atrasti šio bendrabūvio, o kartu ir politikų kompetencijos sunykimo gilesnes priežastis. Šios priežastys nėra tik istoriniai faktai. Jos glūdi mūsų savimonėje, dabartyje daromų sprendimų veiksniai. Privalu susivokti kantrioje savistaboje.

Neseniai minėjome mūsų valstybės atkūrimo 20 metų jubiliejų. Buvo proga prisiminti ryžtingai patriotiškai bei nuoširdžiai pasiaukojančiai nusiteikusias Sąjūdžio minias; o kartu ir jas palyginti su dabar pesimizmu persmelktomis emigrantų iš Lietuvos voromis ar čia pasiliekančiųjų vargingomis godomis. Anuomet mus jaudino ir judino atgautos laisvos raiškos galimybės. Kadangi individo raiška yra neatsiejama nuo jo bendruomeninės tapatybės bei saviraiškos, todėl individualiai išgyvenama laisvė sutelkė mus į bendruomenėje entuziastingai patiriamą - Lietuvos! - laisvės proveržį.

Tačiau iš laisvo pasirinkimo patirties besiveržiantis entuziazmas dar nėra darbu sutelkta vertė, o tik kūrybingo darbo ir vertės sukūrimo prielaida. Nes tik pačio asmens  individualia kūryba ir darbu įsisavinta vertė pagrindžia ir jo paties laisvą būvį. Laisvę žmogus išgyvena tik kaip savo asmens vertę – įkūnytą jo prigimtiniame orume ir jo uždirbtame (kad ir menkame) turte. Laisvas yra būtinai vidujai ir galimai išoriškai turtingas žmogus. Dvasios skurdžius visada tėra laisvai nusprendžiančių žmonių įtakojamas vergas.

Tad ir bendruomenės, pavyzdžiui, tautos, laisvė yra ne abstrakčios gražbylystės kalambūras; bet iš individualių asmenų verčių sutelkta ir bendrabūvio formomis supinta piliečių bendruomenės vertė. Nagrinėjamu atveju – Lietuvos vertė. Vadinasi, prieš dvidešimt metų ‚laisvai būti‘ entuziastingai trokštantis Lietuvos pilietis dar tik turėjo susikurti ir užsidirbti savo laisvę, vadinasi, vėl įsigalinti okupanto nusavintose žmogiškosiose vertėse - dvasinėje ir medžiaginėje. Žinia, dvasinių verčių žmonės ieškojo šventovėse, o medžiaginių - privatizuojamų verčių rinkose. Aptarkime šiuos abu proveržius.

„Dievo miestas“?

Taigi Lietuvos piliečiai entuziastingai plūstelėjo į bažnyčias, kad savo laisvę „būti lietuviu“ tvirtintų tėvų ir protėvių tikėjimo galia. Entuziazmas buvo didelis, tačiau tikėjimas – menkas. Katalikybė Lietuvoje susidūrė su gigantišku tikėjimo poreikiu ir pastarojo išugdymo iššūkiu. Juk tik atverti šventovės duris toli gražu dar nereiškia tikėjimo atveriamų dvasinių verčių įsisavinimą. Didelė dalis piliečių tvirtino ir iki šiol tvirtina ištikimybę savo šeimos katalikiškajai tapatybei; tačiau toli gražu nesusipažino ir iki šiol nepažįsta Romos katalikų tikėjimo turinio.

Mano nuomone, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje iki šiol nesusidorojo su tikėjimo išugdymo tautoje iššūkiu. O ir neturėjo jėgų susidoroti.

Sovietmečiu Katalikų Bažnyčios nariai drąsiai gynė tikėjimą Dievu; o kartu ir puoselėjo Lietuvos valstybingumo atstatymo viltį. Tuo tarpu pati Bažnyčia buvo nuožmiai išoriškai persekiojama, taip pat įvairiais būdais naikinama iš vidaus. Į laisvo gyvenimo etapą lietuviškoji katalikybė įžengė praradusi visavertį tikėjimo ugdymo ir intelektualinį potencialą. Prarasti ne tik šviesiausi protai ar ugdymo institutai; prarasta ir aukštais reikalavimais grįsta katalikiškojo ugdymo samprata. Išalkusių sielų buvo ir yra daug, o pasiaukojusių ir gerai pasirengusių sielų ganytojų – itin maža. Žinia, absoliučiai didžioji gyventojų dalis (80,7 procentai) save laiko katalikais, tačiau tik nepilini penki nuošimčiai (4,9%) kiekvieną savaitę katalikui privalomai dalyvauja Šv. Mišiose (Šaltinis: „Sprinter“ tyrimas, 2010 birželio 11d.).

Tradiciškai vyraujančios Lietuvoje Katalikų bažnyčios prestižą iki šiol palaiko įpročio galia, bet ne laisvės sąlygomis išugdytų katalikų kiekis.

Iš tiesų, po sovietmečio Bažnyčia privalėjo atkurti ne tik ugdymo institutus, bet ir ugdymo standartus. Tuo tarpu iš Vakarų plūstelėjusios naujos bažnytinio gyvenimo mados (beje, prieštaraujančios pačiai Bažnyčios tikėjimo doktrinai) ne vieną įkalino lėkšto vartotojiško „tikėjimo“ lygmenyje. O kur įsivyrauja menkai suvoktų „dvasingų“ patirčių vartojimas, ten privalomam katalikui dorybingam ugdymui vietos nebelieka. Neugdomas tikėjimas praranda proto matmenį ir ilgainiui yra uždusinamas aibės prietarų smalkėse.

Taigi klausiame: ar Katalikų Bažnyčia Lietuvoje - didžiausia Lietuvos sielų maitintoja - per dvidešimt metų jau sustiprėjo tiek, kad galėtų sveikai įtakoti tautos moralę bei antgamtiniu uolumu pagrįstą kūrybingą piliečių darbą? Akivaizdu, kad sovietmečiu žalota moralė Lietuvoje vis dar nyksta bei užleidžia vietą vartotojiškai tuštybei ir bukumui. Kilnūs siekiai nėra visuomenės narių tarpe puoselėjama vertybė.  Skausmingai patiriame išsikerojusius nesąžiningumo mastus tiek viešajame sektoriuje, tiek privačiame versle, tiek ir privačiame gyvenime. O kiek bažnytinėje santuokoje amžiną ryšį prisiekusių jaunuolių lengvai išsiskiria tarsi apie apeigų metu išpažintą tikėjimą jie nebūtų girdėję iš viso!? Matyt jie ir negirdėjo...

Be abejonės, Bažnyčia ištikimai atlieka sielų išganymui būtiną sakramentinę tarnystę.

Tačiau mes, katalikai, turime prisipažinti: Bažnyčios tikėjimo ir socialinio mokymo tvirtinamas asmens orumas netapo Lietuvos piliečių bendruomenės savastimi.

Lietuvos politikai tik išoriškai persiėmė jiems patogia „katalikiškąja“ ar „krikščioniškąja“ butaforija. Tačiau pamatinės asmens orumą bei piliečių solidarumą teigiančios krikščioniškos vertybės netapo jų sprendimų paskata ir forma. Krikščioniškosios demokratijos „katalikiškoje“ Lietuvoje tiesiog nėra. O šios socialinės doktrinos skelbimo monopolio karūną užsidėję veikėjai yra visiškai nekompetentingi ir neveiksnūs. Priežastis? Didelis edukacijos ir tikėjimo energijos trūkumas pačioje tikinčiųjų bendruomenėje, kuri ir turi kildinti pajėgius krikščioniškąją dorybę bei išmintį į visuomenę gebančius nešti lyderius.

Būtent iš krikščioniško meilės artimui priesako kylantis solidarumas bei solidarios ir protingos piliečių atžvilgiu išrinktos valdžios vykdoma politika yra tai, ko trūksta šioje mūsų jau ne itin katalikiškoje Lietuvoje.

Šaltasis karas

Jeigu anapusinių turtų įsisavinimas šiame valstybingumo raidos etape netapo didžiuoju lietuvių nacijos rūpesčiu, tai šiapusinių - itin rūpestingu siausmu. Natūralu. Ilgametis žmogaus sielos turtų nusavinimas, prievartinis prigimtinės laisvės bei teisės į privačią nuosavybę bei sklaidą neigimas sąlygojo didelį savasties ir nuosavybės plėtros alkį. Savo ruožtu šis alkis pasireiškė būtinumu susigrąžinti „man priklausančią“ vertę. O alkio dydis, atrodo, ištrynė visas sotumo, saiko ir padorumo ribas.

Iš čia kyla save turtu bei valdžios turėjimu įgalinančios visuomenės tariamo teisingumo matas: teisinga tik tai, kas leidžia „man“, individui, įsigalinti. Visuotinai įsivyrauja įsitikinimas individo viršenybe bendrabūvį palaikančių įstatymų atžvilgiu. Individas ar naudos dėlei susitarusių individų grupė ima savintis valstybę, t.y. piliečių bendrabūvio sukurtą gerbūvį. Aišku, toks „teisingumas“ pasireiškia suklestėjusia korupcija visose visuomeninio gyvenimo srityse ir itin akivaizdžiai pasireiškia Lietuvos politikoje. Beatodairiškas valdžios bei turto teikiamos galios įsisavinimas Lietuvoje tapo politinės veikmės vyraujančia paskata.

Taigi visuomenėje, kurioje vyrauja išskirtinai individualaus įsigalinimo paskata, netruko susitelkti valdžios ir pinigų galiomis turtingų žmonių sąjungos. Vadinamosios „oligarchinės“ (t.y. mažumos valdžios) sąjungos nebūtinai yra stabilūs dariniai. Jos kinta sulig galią telkiančių „projektų“ kaita. Nuolat išlieka tik korupcinių santykių rinka, kurioje aktyviai dalyvauja ir KGB paveldas, ir kitos sunkiai įvardijamos „šėšėlinės“ kolonos su savo vietiniais ir užsieniais vadais.

Aukštos energetinių išteklių kainos,  akivaizdūs korupcijos mastai, dideli ir neprotingi mokesčiai, neišaiškinti finansiniai ar kiti nusikaltimai,  kvaili bendrąjį valstybės gėrį žlugdantys valdžios sprendimai ar jų trūkumas – visa tai yra galią ir finansinius išteklius valdančiųjų grupinio įsigalinimo arba galiai aklos ir, todėl, nemokšiškos puikybės apraiškos.  Posovietinė Lietuva yra varžybų dėl galios prizo arena, kurioje neįgalieji – dauguma Lietuvos piliečių! – visada pralaimi. Lietuvos piliečiai tapo galią vienas kitam „projektiniu“ pagrindu persiskirstančių, bet visuomet tų pačių asmenų ir jų grupių galingos puikybės įkaitais.

Ant Lietuvos iš tiesų nusileido dar sovietmečiu nukalta ir dabar sielų sklaidą gniuždanti„geležinė uždanga“. Po dūsta vertę kurianti Lietuva - nuo smulkių verslininkų iki kultūros korifėjų.

Lietuvos kūrėjų, kurių didžioji dalis - Nacionalinės premijos laureatai, pareiškimas aiškiai įvardija Lietuvos piliečio vertės devalvacijos nacionaliniu mastu problemą:

„Lietuvos kultūra atsidūrė pavojingoje situacijoje. Po pastarųjų metų įvykių (abejingas ar neigiamas politikų požiūris į ją, kaip į likutinę šalies ūkio šaką, nenoras atsižvelgti į pakitusią geopolitinę tikrovę, skubotos mokesčių reformos ir menininkų bei šalies piliečių kultūrinių ir kūrybinių poreikių ignoravimas) ne tik kultūros žmonėms tampa nebeįmanoma kurti bei išgyventi iš kūrybos, bet sudėtinga reikštis ir kūrybinėms visos šalies piliečių galioms.

Gąsdinamai išaugusi žmonių emigracija, ypač jaunosios kartos – taip pat požiūrio į kultūrą ir į žmogų pasekmė. Kultūra – tai ne vien mūsų visų laisvalaikis ar pramoga, ir jokiu būdu ne prabanga, bet ir mūsų mąstymo, bendravimo, darbo, tarpusavio santykių būtinybė, pagaliau – visos visuomenės kūrybinių galių paspirtis ir garantas, ji skatina pilietiškumą, mažina socialinę ir regioninę atskirtį.“ („Lietuvos kultūra pavojuje“, 2010.04.25)

Piliečių LAISVĖ būti ir kurti Lietuvoje pirmiausiai yra gniuždoma politiškai įsigalinusių nemokšų, kuriems ši LAISVĖ grasina jų galios praradimu. Galbūt ne iš priešiškumo Tėvynei politikai „protingos“ finansinės inžinerijos priemonėmis išstumia piliečius iš sunkiai susikurtų verslų, atima iš rankos laikraštį ar knygą, priverčia kūrėjus dirbti šešėlyje ar svetur ... gal iš meilės Lietuvai? Tik bėda, kad jų „meilė Lietuvos“ yra įkalinta jų pačių siaurumu ir tamsa didoko egoizmo kalėjime. Ir, aišku, siekia būti kaip „mylintys Lietuvą“ mylimi! Tačiau jie nebemato, nebesuvokia, kad Lietuva yra ir tegali būti tik vertę kuriantys šios valstybės piliečiai; o ne neįgalūs kūrybai ir protingiems sprendimams politikai.

Kurlink svajonė apie įgalintą Lietuvą mus veda? Kas yra ta - galinga Lietuva? Ankstesniuose straipsniuose įvardiję mūsų posovietines negalias, įsivardykime ir siekiamybę – įgalintą žmonių Lietuvoje ir žmonių Lietuvos gerovę; įsivardykime tikslą, kurį pasiekę galėtume džiaugtis esą lietuviai ir tarpstą Tėvynėje savo Lietuvoje.

Viena didžiųjų bėdų, kuri mūsų piliečių tarpe yra sprendžiama emigracijos, nedarbo arba darbo šešėliniame užribyje pasirinkimu, yra individo ir bendruomenės gerovės link vedančio tikslo nesuvokimas ir neįsivardijimas nacionaliniu mastu. Jeigu valstietis neįžvelgia gausaus derliaus perspektyvos dirbame lauke, tuomet jis meta nevaisingą užsiėmimą ir eina kultivuoti vešesniu pažadu viliojantį pasėlį. Jeigu žmogus nemato šviesos tunelio gale, tuomet jis arba be vilties sudrimba aklinoje tamsoje ir sunyksta, arba valios ir proto pastangomis visgi atranda kelią šviesos link. Žmogus negali gyventi be gerovės vilties ir be konkretaus jo viltį išpildančio tikslo.

Negalėtume sakyti, kad visi piliečiai mūsų valstybėje yra nelaimingi. Matyt nelaimingi yra tie, kurie iš jos bėga. Tikrai nelaimingi yra tie, kurie joje skursta ar badauja; ir tie, kurie tinginiauja ar vis neprisivagia. Tačiau nelaimingi yra ir tie, kurie čia lieka ir aktyviai dirba.

Mat gyventojų mažėjimas Lietuvoje mažina verslų plėtros ir visos šalies gerovės augimo galimybes. Nes bendruomenės nykimas ir yra joje kuriančių individų skaičiaus mažėjimas. Savo ruožtu, tai reiškia bendruomenėje kuriamos vertės ir individo bendruomenėje galimybių išpildyti savąją gerovės viltį sumažėjimą.

Taigi klausiame: kaip vertės nykimą Lietuvoje pakeisti Lietuvos augimu? Kaip individuali gerovės viltis išsiskleis stiprioje ir visomis išgalėmis augančioje Lietuvos piliečių bendruomenėje. Kitaip tariant, kaip mūsų valstybės strategija turėtų padėti piliečiui stiprėti jam savoje bendruomenėje - Lietuvoje? Šiame straipsnyje panagrinėkime šio siekinio bendresnes teorines ir, tuomet, konkretesnes lietuviškąsias prielaidas; ir pabandykime surasti sprendimą.

Žmogus valstybėje, arba Protingas būvis

Žmogus yra visuomeninė būtybė. Žmogaus prigimtis buria žmogų būti su žmonėmis - ten, kur dalijamasi prigimtiniu ir nuolat kuriamu gėriu. Vienišas žmogus sunyksta.

Net ir atsiskyrėlis vienuolis iš esmės niekada nebūna vienas. Jis aukoja Dievui savo maldą už žmonių bendruomenę ir iš jos priima medžiaginę auką savo žemiškajam buvimui palaikyti. O ir pats savo rankų darbo vaisius išmaino į maistą ir jam reikalingas darbo priemones. Dėl šios bendruomeniškos žmogaus prigimties net ir atsiskyrėlis maldingai tarpsta laisvais mainais grįstoje ekonomikoje.

Taigi individo gėris ir bendruomenės narių narių gėris yra esmiškai ir tampriai praktiškai susiję. Visuminė bendruomenės narių gerovė priklauso nuo individualių pastangų ir, atvirkščiai, bendruomeniškai vykdomi veiksmai tiesiogiai įtakoja individo gerovę. Individas yra bendruomenės narių sukurtos santykių visumos ir šios visumos plėtros pamatas. Nes bendruomenę ir vertę joje kuria kūrėjai. Bendruomenė yra stipri tiek, kiek joje skleidžiasi Kūrėjas - kuriąs vertę savo paties ir savo žmonių labui.

Kaip tai vyksta? Laisvai sprendžiantys žmonės (demokratinėje santvarkoje) išsirenka savo atstovus, kurie įgalina individų ir jų kuriamos vertės bendruomeninę sklaidą. Rinkimų metu laisvieji piliečiai tarpusavyje ir su savo lyderiais susitaria dėl bendruomeninės vertės vystymo būdo.

Individui bendruomeniška (taigi, pilietiška) vertės plėtros strategija pasireiškia kaip maksimaliai palankių sąlygų sankaupa individualios vertės - kuri skleidžiasi neišvengiamai irgi bendruomenėje - vystymo būdui susikurti. Kitaip tariant, bendruomeniniame, arba valstybiniame, lygmenyje nustatomų mokesčių, fiskalinių, socialinių, užsienio ir t.t. politikų pagalba pats individas įgalina vertės sau ir bendruomenei kūrimą.

Savo ruožtu bendruomenės lyderiai protingų, t.y. bendruomeninę vertę auginančių, strategijų pagrindu perinvestuoja individų sutelktas visuomenines vertes į pridėtinės vertės - auginamos individo kūrybos pastanga - plėtrą.

Tuo pačiu individo vertė – esmingai sietina su jo būviu bendruomenėje - sukuria naujas galimybes  kitiems tos bendruomenės nariams kurti pridėtinę vertę pačių ir visos bendruomenės labui.

Tokią bendruomenėje tolygiai augančios vertės apyvartą vadintume protingu bendruomenėje susitelkusių laisvų piliečių būviu. Arba tiesiog – prigimtiniu, protingu ir laisvu žmogaus būviu.

Akivaizdu, kad individo bendruomenėje protingo buvimo sąlyga yra protingas individų, renkančių bendruomeninės politikos formuotojus, pasirinkimas. Tad, irgi akivaizdu, gerovė – tiek individuali, tiek ir bendruomeninė – priklauso nuo protingų piliečių valstybėje kiekio. Gerovė iš esmės yra piliečių protingos savižinos ir protingo susibuvimo pasekmė.

Piliečių išrinkti lyderiai atspindi pačių piliečių puoselėjamą savigarbą ir savivertę, pasireiškiančią kultūriniu ir ekonominiu piliečių kūrybos produktu. Išrinktasis lyderis bendruomenėje yra vertinamas tiek, kiek piliečiai vertina save kaip tos bendruomenės narius. Ir atvirkščiai, lyderis vertina ir tarnauja piliečiams tiek, kiek jis vertina toje bendruomenėje besiskleidžiančią vertę.

Jeigu bendruomenėje vyrauja neprotinga dauguma ir jos išrinktieji, deja, yra bendram labui (t.y. protingai) veikti neįgalūs lyderiai, tuomet protinga kūrėjų mažuma  (paprastai verslų savininkai, kultūros kūrėjai) nukenčia ir traukiasi į jiems laisvos raiškos erdvę. Paprastai tai reiškia ekonomikos užribį - „šešėlį“, verslų perkėlimą į užsienį, protų „nutekėjimą“, emigracijos bangą – vertės kūrėjų bei pridėtinės vertės kūrimo proceso galimybių sunykimą.

Lietuvis Lietuvoje, arba Neprotingas būvis

Lietuva kol kas yra būtent tokioje padėtyje. „Naktinių mokesčių“ ataka prieš pasaulinės  ekonominės krizės slegiamus pridėtinės vertės kūrėjus nustekeno visą vertės apyvartos mechanizmą (o kartu ir mokesčių surinkimą) valstybėje. Išdava - demotyvuotas vertės kūrėjas ir „šešėlinis“ mokesčių mokėtojas. Tai - sisteminė yda. Ir kol kas nesimato šios ydos išgydymo perspektyvos.

Tuo tarpu vertės kūrėjai ir jų sutelkta vertė nuteka iš mūsų valstybės įvairiomis kryptimis. Tik šiemet iš Lietuvos jau iškeliavo apie 500 mlj. Lt. Lyginant su praeitais metais tiek pat sumenko ir investicijos. Žinia, „Lietuvos bankas“ ištikimai saugo Lietuvos piliečių energiją, sutelktą užsieniečių valdomuose bankuose (25 milijardų litų). Kyla klausimas: kaip šie mūsų valstybės mastais didžiuliai pinigai aktualiai dalyvauja (ir ar dalyvauja) pridėtinės vertės kūrimo procese bei pildo mūsų bendrabūvio kraitį sumokėtų mokesčių būdu? Kaip mūsų Vyriausybė, besivaikanti po pasaulį užsienio investuotojų gausybės, sukūrė palankias sąlygas savų piliečių didžiulės energijos reinvesticijos projektui? Juk dalis šių pinigų dalyvauja šešėliniame užribyje kuriamos vertės apyvartoje ir niekaip nekrauna bendranacionalinio kraičio. Šešėlinės ekonomikos mastai iki šiol išlieka itin dideli (įvairiais vertinimais - apie 30%). Kodėl?

Atsakymas – nepasitikėjimas! Nepasitikėjimas išrinktų lyderių gebėjimu vystyti piliečių sutelktą bendruomeninę vertę, būtent, priimti prognozuojamus ir pridėtines vertės kūrimo procesą skatinančius sprendimus. Todėl vertės kūrimo procesai persikelia į „šešėlinių“ santykių plotmes ar į užsienį - ten, kur klostosi palankiausi vertės apyvartą įgalinantys veiksniai. Korupcija, be abejonės, yra šios „vertės sau“ nacionaliniu ir šešėliniu mastu kūrimo grandinės dalis.

„Vilties ženklai“ - individualiais atvejais suveikiančios vieno kito ūkinio subjekto eurosąjunginės paskatos, ar kelių šimtų įmonių atsigaunantis eksportas toli gražu sisteminės nacionalinio neįgalumo problemos ir BVP augimo (ir nedarbo mažėjimo) pagreičio neišsprendžia. Neveikia ir nepagrįsta savigyra. Finansų institucijos, pvz., SEB bankas, jau mažina šių ir kitų metų augimo prognozes būtent dėl emigracijos ir prastų politinių sprendimų rizikos. Nepasitikėjimas politikų „protingumu“ ir iš čia piliečių tarpe kylantys savos valstybės nuvertinimo mastai palaiko sisteminę neįgalumo ydą. Taigi, ką daryti?

Protinga Lietuva

Akivaizdu: privalu šalinti mus ištikusios sisteminės krizės priežastis bei paskatinti ilgalaikę pridėtinės vertės valstybėje plėtrą. Piliečių aktyvumo, jų energijos - kūrybos ir veiklos įvairiausiomis formomis - raiškos paskata yra pirmaeilis mūsų valstybės uždavinys.

Protingas individų sambūvis susikuria kaip bendruomenės narių protingų (ir laisvų) sprendimų tarpusavio sąveikos visuma. (Protingi žmonės visada susitaria dėl to, kas jiems yra bendra ir geriausia!) O protingo sprendimo pamatas yra individo gerovės - dvasinės ir materialios -  augimas. Žmogus negali neprojektuoti savo gerovės sklaidos perspektyvos. Tokia yra žmogaus prigimtis – būti ir būti gerai, visada gerai. Būtent šios įgimtos prigimtinės perspektyvos šviesoje pilietis ir priima sprendimus.

Štai čia ir atsakymas: protinga skatinti žmones spręsti ir planuoti savo individualią gerovę piliečių “Lietuvos” bendrabūvyje - būti ir būti labai gerai Lietuvos valstybėje.

„Protingas“ reiškia atitinkantis žmogaus prigimtį, taigi, teigiantis savo paties ir artimo gėrį. „Neprotingas“ - teigiantis tik savo, tačiau ne savo artimo gėrį. Neprotingas nori valdyti kitą žmogų, o ne būti su juo solidariame bendrabūvį kuriančiame santykyje.

Būtent neprotingai ir su galia artimą neigiančių sambūvių tinklai yra nūdienos Lietuvos problema. „Valdžia“ dažnai asocijuojasi su „grupės“ ar „individo“ interesu – ne su bendryste piliečių „Lietuvoje“ ir joje kuriama verte. „Vardan tos Lietuvos“ nebūtinai protingai kurpiami nacionalinių pajamų ir išlaidų planai, o todėl ir neprotingai didėjantys vidiniai (ne tik išoriniai) įsiskolinimai iš tiesų neigia šioje šalyje žmogaus kaip vertės kūrėjo galią bei prigimtinį orumą. Neįgalios politikos ir visuomeninės aplinkos slegiamas žmogus dažnai priima neprotingus sprendimus – emigruoja į užribį, užsienį ar ... nebūtį.

Kita vertus, galią „ant Lietuvos“ turinčiai „valdžiai“  kyla sunkiai išvengiama pagunda neribotai pratęsti savo individualaus ir neblėstančio įsigalinimo būvį, tuo pačiu neigiant protingai ir laisvai sambūvyje įsigalinti siekiančių žmonių pastangas.  Netgi paneigiant pačią laisvos saviraiškos galimybę. Ties šia pagunda suklumpa visi galios narkomanai - visateisių diktatorių padermė.

Dabar valdančiųjų vienintelis protingas uždavinys ir  tikslas yra išvesdinti valstybę iš vidinės krizės ir, pirmiausiai, sudaryti prielaidas ilgalaikiam pridėtinės vertės mūsų valstybėje kūrimui. Jeigu Lietuvos valdžios vyrams ir moterims yra vis dar būdingas protingas būvis, jie sieks susitarti su piliečiais. Tai reiškia: sukurti jiems kuo palankiausias sąlygas ir galimybes jų laisvai raiškai - protingai ir oriai žmogaus sklaidai.

Žmogui turi tiesiog apsimokėti būti Lietuvos valstybės piliečiu. Jo sprendimai ir konkretūs veiksmai, kuriant pridėtinę vertę mūsų valstybėje, ir yra piliečio įsipareigojimas Lietuvos valstybei šiame susitarime. To pakanka. Mokesčių mokėjimas – piliečiams apsimokančio bendrabūvio kūrimo pasekmė. Kūrėjas valstybei, ypač, mažai Lietuvos valstybei apsimoka. Piliečio-kūrėjo ekonominė grąža tiesiogiai priklauso nuo jo kūrybos intensyvumo.

Piliečio sprendimas būti ir kurti Lietuvoje yra mūsų nedidelės valstybės esminis resursas. Jis ir turi tapti piliečių Lietuvos gerovės ir galios pamatu.