Antanas Maceina. Tauta ir valstybė

Julius Butėnas (kairėje) ir Antanas Maceina

Visokeriopa krizė, apie kurią šiandien tiek daug kalbama, reiškia  ne  tik  senų  formų  žlugimą,  bet  sykiu  ir  naujų  atsiradimą. Pasenusios ir paliegusios gyvenimo institucijos vėl pradeda atsinaujinti, vėl pradeda įgyti jėgos, vėl skleidžiasi naujomis  lytimis  ir  naujais  pavidalais.  Todėl  nors  krizės  žodis ir sąvoka dabar kartojami net ligi  nuobodumo, vis dėlto tegul bus  man  leista  tautos  ir valstybės santykių nagrinėjimą pradėti valstybinės krizės priežasčių nurodymu. Tai reikalinga tuo labiau, kad  kaip tik šioje krizėje glūdi pati problemos  esmė.   Valstybinė  krizė  rodo,  kad  žlunga  sena  valstybės  koncepcija  ir  kad  iš  tos  pačios  krizės  kyla  naujos  valstybės  užuomaz gos. Mes iš tikro stovime visiškai kitokio, visiškai originalaus valstybinio proceso akivaizdoje.

1. Valstybės krizės priežastis

Daugeliui  yra  žinoma,  kad  ne  vienas  senesniųjų  valstybės teoretikų valstybę norėjo išvesti iš šeimos. Pavyzdžiui, Aristotelis teigė, kad pradžioje žmonės gyvenę paskirai1, paskui  vyrai  su  moterimis  sudarę  šeimas,  iš  šeimų  kilusi  kaimo bendruomenė, o galop iš daugelio kaimo bendruomenių susidariusi valstybė. Tokios pat nuomonės buvo šv. Tomas , o  su  juo  visa  tomistinė  sociologinė mokykla,  iš  kurios  moderniųjų reiškėjų galima paminėti O.  Schillingą , J.  Messnerį   ir kitus.  Iš tikro,  logiškai imant,  atrodo, kad  ši valstybės kilmės teorija yra visai pateisinama. Atrodo, kad visai natū- ralu, jei atskiros šeimos susiorganizuoja platesniais sambūriais,   išsirenka  viršininką,  jam  paveda  viešojo  gyvenimo funkcijas ir tuo būdu sukuria  valstybę.  Bet tai  yra  tiktai loginė konstrukcija,  tiktai  teorinė galimybė,  kuri  tikrovėje nepasiteisina.

Naujoji  etnologija,  tyrinėdama visuomeninį primityviųjų žmonių gyvenimą, pastebėjo, kad valstybės organizavimas šitose pirminėse įvairių tipų kultūrose eina ne per šeimą, bet šalia šeimos ir kartais net šeimai  priešinga linkme.  Nors,  logiškai imant, labai gražu, kad valstybė kyla iš šeimos, bet istoriškai  valstybė kyla  ne  iš šeimos,  tik  iš laisvų  sambūrių,  iš  savotiškų draugijų, kuriose vyrai visados yra pirmaeiliai ir vieninteliai veikėjai. Kad vyrų sąjungos (Männerbünde) matriarchatinėje kultūroje ir amžiaus klasės  (Altersklassen) totemistinėje kultūroje turėjo esminės įtakos valstybei atsirasti, tai įrodė  savo  veikalais  tokie  tyrinėtojai  kaip  H.  Schurtzas   ir R. Thurnwaldas . Valstybė kiltų iš šeimos tik tuo atveju, jeigu  visoje  pirminėje kultūroje  vyrautų šeima  ir jeigu  šeimoje vyrautų  tėvas,  kuris  atstovauja  šeimai.  Tuo  tarpu  taip  nėra. Totemistinė kultūra, kuri yra laikoma specialia valstybės kūrėja,  kaip  tik  šeimą  labai  menkai vertina. Josios  visuomeninis gyvenimas vyksta ne  šeimoje, bet už šeimos, vadinamosiose amžiaus  klasėse  ir  vyrų klubuose (Junggesellenhäuser). Matriarchatinėje kultūroje šeimos galva yra ne vyras, bet moteris. Ši kultūra valstybei kurti turėjo reikšmės kaip tik ne šeiminiu gyvenimu, o slaptomis vyrų sąjungomis, kurios organizavosi šalia šeimos ir net buvo šeimos priešininkės. Vienintelė nomadinė kultūra šeimą laikė savo gyvenimo centru, o šeimos centre stovėjo tėvas - patriarchas. Bet ši kultūra valstybę  sukūrė  tik  susimaišiusi  su  kitomis  minėtomis kultūromis.  Pati  viena ji  valstybei kurti  pasirodė esanti negabi jau tik dėl to, kad gyveno amžiną klajoklių gyvenimą. Vadinasi,  žmonijos  istorijoje  valstybė  yra  atsirėmusi  ne  į  šeimą,  bet į laisvus sambūrius, į draugijas. „Iš šeimos kyla tauta, bet ne valstybė",  -  sako  F.  K.  Wolffas.

Šitą faktą mes  minime dėl  to,  kad  suprastume, jog senoji valstybė  yra  išaugusi  iš  draugijinio  principo.  Josios  pagrindas  - ne  natūrali  bendruomen ė  šeimos  arba  tautos  pavidalu,  bet dirbtinė draugija, dirbtinė sąjunga. Tarp draugijos ir bendruo- menės,  tarp  Gesellschaft  ir  Gemeinschaft,  tarp  societas  ir  com- munie  yra  tas  skirtumas,  kad  draugija  yra  apspręsta  intere- so. Ji esanti sudaroma susitariant žmonėms, norintiems siekti tam tikro tikslo. Todėl draugijos buvim o tikslas yra šalia jo- sios.  Tu o  tarpu  bendruomen ė  yra  apspręsta  pačios  prigim- ties.  Bendruomenė nėra  įsteigiama, bet ji  atsiranda dėl  išvi- dinio prigimties stūmimo, dėl išvidinio linkimo. Bendruome- nės  nariai  yra  jungiami  ne  jų  siekiamo  tikslo,  bet  išvidinio ryšio. Todėl bendruomenė neturi tikslo šalia savęs. Bendruomenė  turi  tiktai  prasmę,  kurią ji  realizuoja savo  gyvenimu. Todėl draugijinis principas, į kurį yra  atremta senoji valsty- bė,  yra  intereso ir  išviršinio tikslingumo principas.

Čia mes kaip tik užčiuopiame valstybės krizės šaknis. Is torijos eigoje  draugijinis  principas vis  labiau  įsigalėjo viso- se valstybės srityse, vis labiau persunkė josios gyvenimą, vis labiau ją vertė tarnauti  tam tikram interesui,  siekti  tam  tikro išviršinio tikslo, įvairiu metu vadinamo įvairiais vardais. A.  Köttgenas yra  pastebėjęs,  kad  „valstybei  atsirado  pavo- jaus išsigimti į intereso sąjungą".

Valstybės įstatymai, josios režimas, josios  institucijos pradėjo būti  vertinamos šio  intereso atžvilgiu.  Pilietis  nusilenkdavo valstybei tiek,  kiek jam būdavo naudinga. Demokratijos klestėjimo metu draugijinis intereso ir  išviršinio tikslo  principas pasiekė aukščiausią iš- sivystymo  laipsnį.  Demokratinė  valstybė  atspindėjo  savyje pirminės kultūros valstybės vaizdą.  Kaip  šioje vyravo  slap- tos ar viešos sąjungos, taip demokratinėje valstybėje vyravo grupės  ar  partijos.  Mechaniškas  draugijinio  principo  pobūdis ir valstybę pavertė mechanizmu, suma atskirų individų, atskirų grupių, kurias jungė interesas. Kai šitas principas gyvenime pašlijo, tuomet susvyravo demokratija ir tuomet prasidėjo  valstybės  krizė.  Todėl  šio  meto  valstybinė krizė  reiškia  ne tik  vieno  režimo  pakeitimą  kitu,  bet  ji  reiškia  pačių  valstybės  pagrindų, paties esminio principo pakeitimą. Draugijinis principas, kuriuo senoji valstybė buv o pagrįsta, pasitraukia, o jo vietoje   pradeda  įsigalėti   bendruomeninis  principas.   Laisvi   sambūriai pradeda užleisti vietą vienai organiškai bendruomenei, jungiamai iš vidaus, persunkiančiai visą gyvenimą, būtent TAUTAI.

2. Valstybės  kilimas  iš  tautos

Kaip žmonės kartais nesuvokia istorijos vyksmo prasmės, rodo  Renano  žodžiai:  „Tėvynė,  -  rašė  Renanas,  -  yra  prietarų ir įsivaizdavimų rinkinys. Po penkiasdešimties metų tautinio principo nebebus nė žymės". Net toks kultūros fi- losofas ir teologas kaip Mausbachas skelbė, kad tautinio principo  realizavimas  „visą  mūs ų  kultūrą  paverstų  chaosu". Tuo tarpu  šiandien mes matome,  kad  tautinis principas darosi naujos valstybės pagrindu, kad valstybinė krizė veda valstybę  į  tautą,  ją  iš  tautos  kildina,  tautos  struktūrą  reali- zuoja valstybės gyvenime. Tautinio principo dėjimas į vals- tybės pagrindą reiškia valstybės pasukimą visiškai nauja linkme,  nes  tautinis  principas jau  yra  ne  draugijinis, bet bendruomeninis.

Tautos  pagrindas  yra  tautinė  individualybė.  Tuo tarpu tautinė individualybė yra  išvidinė jungtis,  kuri  riša  žmones vieną su kitu ir tuo būdu sukuria organišką vienetą, kurį mes ir  vadiname  tauta.  Šitoji  jungtis  yra  sukurta  rasės,  gyvenamosios aplinkos ir istorijos likimo. Šitie trys veiksniai sudarotam  tikroje  žmonių  grupėje  vienodą  veikimo  ir  buvimo būdą. Jų paliesti žmonės pradeda savo viduje įgyti vienodų nusiteikimų, nors  visados  pasilieka  laisvos asmenybės dva- sinio veikimo srityje.  Visa žmogaus būtybė darosi persunkta tautinės individualybės. Tautinė individualybė nėra koks nors atskiras specialus žmogaus pradas. Ji glūdi visoje žmogaus būtybėje. Ji  apima jį visą ir jam  visam turi  įtakos.  Dėl to tauta yra ne draugija, bet organiška, išvidinė bendruomenė.  Tautos nariai nesiekia per tautą kurio nors intereso, kurio nors išviršinio tikslo,  bet jie yra jungiami šitos  išvidinės jungties,  kartais  to  net patys nežinodami.  Tautinė sąmonė yra reikalinga  tautai  tobulėti,  bet ji  nereikalinga  tautai  egzistuoti.  Taip pat tauta neturi tikslo šalia savęs. Josios tikslas glūdi joje pa- čioje:  tauta  turi prasmę,  bet  ne  tikslą.  Tauta yra  viena  iš  žmo- giškojo gyvenimo formų ir todėl yra tvarkoma imanentinių, ne transcendentinių dėsnių. Tauta visų pirma yra išvidinė organiška  bendruomenė.

Bet šitoji bendruomenė istorijos eigoje stengiasi apsireikšti  ir iš  viršaus regimomis formomis. Ji  stengiasi, kaip sakoma, objektyvuotis. Linkimas į objektyvaciją yra giliausias žmogiškosios prigimties linkimas.  Žmogus būtinai turi apreikšti savo vidaus pasaulį, nes tik objektyvuotas šitasai pasaulis įgyja visiško tobulumo ir esti atbaigiamas. Todėl žmogaus vidus objektyvuojasi žodžiais, mokslu, menu ir visuomeninio gyvenim o  institucijomis.  Tauta, kaip  žmogiškoji  bendruomenė , taip  pat turi  tokį prigimtą linkimą objektyvuotis. Ji nori susiorganizuoti, ji nori būti regima, nori tvarkyti objektyvųjį gyvenimą, nes kol tauta yra tik išvidinė bendruomenė, tol ji yra labai  galinga  žmogaus  -  atskiro  žmogaus  -  viduje,  bet  ji  yra menkai  pajėgi  išviršiniame gyvenime.  Tuo  tarpu  įgijusi objektyviąją išraišką, ji imasi tvarkyti ir išviršinį gyvenimą.

Tautos  objektyvacija  kaip  tik  ir yra  valstybė.  Tiktai  valstybėje tauta įgyja regimą lytį, tiktai valstybėje ji susiorganizuoja, gau- na autoriteto ir galios tvarkyti viešąjį gyvenimą. Valstybė pa- sidaro tautos apsireiškimas arba  tautos personifikacija, kaip ją yra  pavadinęs Salonikų universiteto profesorius  Mykolas Dendias.  Taip  pat  tas pats profesorius valstybę vadina ne kuo kitu, kaip „juridiška organizuota tauta “. Visi šitie posakiai reiškia,  kad kai tauta išeina į gyvenimo, objekty- vinio gyvenimo, areną, kai ji imasi tvarkyti viešuosius dalykus, ji veikia kaip valstybė. Valstybė šiuo atžvilgiu yra tautos objektyvacija, tautos apsireiškimas arba josios įsikūnijimas.

Čia mes tuojau matome, koks yra skirtumas tarp senosios ir naujosios valstybės. Senoji valstybė, atremta į draugijinį principą,  tautai buv o  išviršinis dalykas. Ji  organizavo žmones kaip individus, kaip atskiras grupes, bet ji neorganizavo tautos. Senoji valstybė nebuvo tautinė valstybė, nes joje galėjo tilpti kelios tautos. Tautinis principas nebuvo padėtas į seno- sios valstybės pagrindą. Tu o tarpu naujoji valstybė esmingai išauga iš  tautos. Ji  nebėra tautai iš viršaus, bet ji yra tautos gelmių  atskleidimas ir  apsireiškimas. Naujoji valstybė  iš esmės yra tautinė valstybė. Tiesa, ir ši naujoji valstybė gali praryti silpnesnes tautas ir jom s neleisti turėti  savų valstybių.  Bet du dalykai ir šiuo atžvilgiu naująją valstybę skiria nuo senosios. Senojoje valstybėje pavergtos tautos išlikdavo kaip tautos. Nutautinimo procesas buvo nevedamas. Jeigu jis vykdavo, tai sa- vaime. Specialiai niekas nesirūpindavo pavergtų tautų išnaikinti kaip tautų. Šiam faktui ir mes galime būti dėkingi, kad po 700 metų Klaipėda dar pasiliko bent pusiau lietuviška. Iš kitos pusės, senosios valstybės pavergtos tautos dažnai nenorėdavo turėti  savų valstybių,  nes jų  tautinė sąmonė nebuvo tinkamai atbudusi. Dažnai jos net pačios pasiduodavo svetimų  valstybių valdžiai.  Visai  kitaip  yra  naujojoje  valstybėje. Naujoji  valstybė užkariautas tautas stengiasi nutautinti, va- dinasi, ji nepakenčia tautinio mišrumo. Joje turi aiškiai viešpatauti viena tauta. Iš kitos pusės, šios pavergtos tautos visada stengiasi turėti savą valstybę arba bent jos erzacą autonomijos  pavidalu.  Abie m  atvejais  aiškiai  matyti,  kad  naujoji valstybė ir santykiuose su pavergtomis tautomis, ir su mažu- momis reiškiasi kaip tautinė valstybė, kuriai ne vis tiek, kas apspręs jos institucijas, jo s įstatymus ir jos gyvenimą. Tai yra visiškai kitokia valstybė negu senoji. Čia, kaip minėjome, pasikeičia ne tik režimas, bet pasikeičia pats pagrindas. Tautos įėjimas į valstybės pagrindus ir į konkretų valstybės gyvenimą reiškia tikrą perversmą, kurio rezultatų mes šiuo tarpu dar negalime nė numatyti. Bet viena yra tikra, kad naujoji tautinė valstybė visa savo struktūra bus kitokia negu senoji. Kokios yra šios struktūros žymės?

3. Tautinės  valstybės  struktūra

Nėra abejonės, kad naujojoje tautinėje valstybėje atsispindi  tautos charakteris, josios struktūra, josios polinkiai  ir valia. Jeigu tauta objektyvuojasi valstybėje, tai ji objektyvuojasi  visa  savimi. Todėl naujosios tautinės valstybės forma, josios institucijos, jos įstatymai išauga iš tautos dvasios. Jie nėra sukuriami pagal kokias nors tarptautines teorijas, bet yra atspėjami  iš  savo  tautos.  Todėl  tautinė valstybė  iš  tikrųjų  reiškia tautos valią gyventi, veikti ir kurti, šitas pagrindinis tautinės valstybės bruožas, šitas tautos apsireiškimas valstybėje praktiškai  suskyla į  smulkesnes žymes,  kurias  reikia  charakterizuoti ir kurios tautinėse mūsų dienų valstybėse vis labiau pradeda  reikštis.

Pirma s  tautinės  valstybės  bruožas  yra  josios   totalumas. Tautinė valstybė esmingai yra totalinė valstybė. Jau buvo minėta,  kad  tautinė individualybė apima  visą žmogų. Tautinė individualybė iš tikrųjų yra „tauta mumyse" . Mes visa savo būtybe esame šitos „tautos mumyse " įtakoje. Kai šitoji tauta apsireiškia  iš  viršaus,  kai ji  objektyvuojasi, ji  tuomet apima ne  tik išvidinį - subjektyvųjį, bet ir išviršinį - objektyvųjį gyvenimą. Jeigu tad subjektyviajame gyvenime, jeigu mūsų viduje  tauta  apgaubia  visą  mūsų  būtybę,  savaime aišku,  kad tautos   objektyvacija  apgaubs   ir   visą   objektyvų,   visą   viešąjį  gyvenimą.  Tautinė valstybė negali būti  kitokia,  kaip  totalinė, jeigu ji nori būti tautinio principo reiškėją ir vykdytoja išviršiniame gyvenime. Valstybinis totalizmas šiandien daugeliui sukelia tikrą siaubą. Bet tai yra jo apraiškų, ne jo esmės kaltė.

Šiandien daugelyje valstybių totalizmas reiškia  ne tautos išplitimą viešajame gyvenime, ne tautos perkėlimą iš subjek- tyviojo į objektyvųjį gyvenimą, bet šiandien totalizmas reiškia tam tikros ideologijos, tam tikros partijos, net atskirų asmenų nusistatymo brukimą į viešąjį gyvenimą. Tai yra, be abejo,  totalizmas,  bet  tai  anaiptol  nėra  tautinis  totalizmas,  tai nėra  tautinės  totalinės  valstybės  apraiška.  Totalumas  tautinėje   valstybėje  yra   ne  kas   kita   kaip   viešojo  gyvenimo  persunkimas tautiniu pradu.  Štai  kas  sudaro tikrąjį  tautinės valstybės totalumą.  Šiandien  daugelyje kraštų  mes  matome  tik jo  karikatūrą arba  pirmus mėginimus. Bet užtat mūsų pareiga ir yra nevykusias  apraiškas  atskirti nuo  esmės.

Antras  tautinės valstybės bruožas yra  josios kultūriškumas.Senoji valstybė buvo daugiau politinė.  Kultūrinės kūrybos organizavimą ji buvo daugiau palikusi vadinamajai privatinei iniciatyvai.  Tuo  tarpu  naujoji  tautinė valstybė  kaip  tik eina priešingu keliu.  Neapleisdama grynai politinių uždavinių, ji pirmiausia  kreipia  dėmesio  į  kultūrinį  gyvenimą,  į  kultūrinės kūrybos organizavimą. Privatinė iniciatyva čia  daugelyje atvejų užleidžia vietą viešajai iniciatyvai. Tai  irgi  nėra atsitiktinis dalykas. Tauta kultūrinėje kūryboje apsireiškia ryškiausiai.  Kiekviena  konkreti  kultūra  gali  būti  tiktai  tautinė. Tautiškumas objektyviajame gyvenime yra susekamas tiktai iš  kultūros  laimėjimų:  iš  mokslo,  iš  meno,  iš  literatūros,  iš ekonominės struktūros, iš papročių ir t. t. Todėl tautinė valstybė,  būdama  tautos  objektyvacija,  savaime  esti  vedama  į kultūrinės kūrybos organizavimą, nes šitame organizavime, šitoje  kultūroje  kaip  tik  geriausiai  ir  objektyvuojasi  tautos dvasia.  Todėl  tautinėje  valstybėje  politiniai  uždaviniai  nublanksta  prieš  kultūrinius  uždavinius.  Politika  apsiriboja daugiau užsienio sritimi. Vidaus politika paprastai tautinėje valstybėje  nyksta,  josios  vietą  užima  kultūriniai  klausimai. Todėl mūsų dienų atsisakymas politikuoti vidaus klausimais yra  reikšmingas dalykas.  Vėl  turime  pastebėti,  kad  kai  kuriose  šalyse  šitas  atsisakymas  vyksta  dėl  to,  kad  vieniems prievarta tylint kiti galėtų geriau grupinę savo politiką reikšti ir vykdyti. Bet šitas kultūrinio principo sukarikatūrinimas neiškreipia  pačios  jo  esmės.  Tai  tik  rodo  žmonių  nesusivokimą gyvenimo eigoje. Ir čia, peikiant šias grynai senosios valstybės  liekanas,  nereikia  peikti  paties  kultūrinio  naujosio s valstybės bruožo. Tautinės valstybės susiejimas su tautos kuriama  kultūra,  šios  kultūros  organizavimas yra  esmingi jos dalykai.

Trečias  tautinės  kultūros  bruožas  yra  josios  pedagogiškumas.  Senoji valstybė  tautos ugdymą, josios charakterio ir josios žymių išvystymą buvo palikusi pačiai gamtai. Tauta išsivystė  tiktai  tiek,  kiek  buvo  aktyvūs  prigimties  veiksniai. Tuo tarpu  naujoji  valstybė  pati  aktyviai  imasi  organizuoti tautos ugdymą. Ji paima į savo rankas ne tik švietimą ir auklėjimą,  suprastą siaura prasme, bet ir fizinį tautos gyvenimą ir jos  sveikatos priežiūrą, josios narių  didėjimą šeimose, josios apsaugą nuo maišymosi su  svetimais elementais, josios emigracijos ir imigracijos tvarkymą. Dėl to tam tikri nuostatai, draudžią skirtingos rasės vedybas, reikalaują fizinės kultūros,  švietimo  priežiūros ir  kontrolės yra  reikalingi  ir  prasmingi. Šie dalykai senojoje valstybėje per daug buvo palikti  kiekvien o  individo  nuožiūrai.  Naujoji  valstybė  visa  tai stengiasi sunormuoti ir palenkti tautos išsivystymui. Pastangos yra prasmingos, nes tautinė valstybė pirmutiniu savo uždaviniu  kaip  tik  ir  turi  tautos  ugdymą,  suprastą plačiausia prasme.  Tauta  tam  ir  siekia  savo  objektyvacijos,  kad  joje  patobu lėtų   ir  išsivystytų.

Ketvirta tautinės valstybės žymė yra josios tautiškumas. Senosios  valstybės  nariai  buvo  piliečiai.  Piliečio  ženklas  buvo valstybės  duotas pasas.  Tuo  tarpu  naujoji  valstybė  savo  egzistenciją grindžia ne piliečiu, bet  tautiečiu. Tautiečio ženklas jau  yra  ne  pasas,  bet  tautinė  individualybė.  Šitas  tautietis  yra tikras  valstybės  narys,  nes  jis  tikras  tautos  narys.  Valstybė, būdama tautos objektyvacija, negali vienodai traktuoti ir tautiečius,  ir svetimų tautybių piliečius arba vadinamąsias tautines  mažumas.  Tautiečiai  yra  tikri  naujosios  valstybės  nariai,  o  visi  kiti  yra  tiktai  valstybės gyventojai. Jie  gali  naudotis  visomi s  tautiečių  teisėmis,  bet  negali   turėti   tų  pačių privilegijų kaip  tautiečiai. Jų  dalyvavimas tautinės  kultūros gyvenime, moksle, mene, visuomenės institucijose, ekonomi- koje yra nepageidaujamas, o kai kuriais atvejais net neleistinas.  Mažumos  tautinėje valstybėje visados yra svetimas kūnas,  kuris niekados nesutaps su  tautos kūnu  ir neįsijungs į jo s  organizmą.  Todėl  mūsų  laikais  valstybės  ribos  turi  sutapti su  tautos  ribomis,  o  tautos  viduje  gyvenantieji  svetimtaučiai turi būti arba  įjungti į  tautos kultūrą ligi  nutautinimo, arba iškelti į savą valstybę,  arba palikti kaip  svečiai bei besinaudoją prieglaudos teisėmis.  Kitokios išeities nebėra, jeigu mes norime,  kad  valstybė tikrai  ir  sėkmingai būtų  tautos objektyvacija. Šitas dėsnis ypač yra svarbus mažoms tautoms, kurioms net ir nedidelis svetimtaučių kiekis yra kultūriniu atžvilgiu kenksmingas. Šiandien kai  kuriose valstybėse matoma  kova  su  svetimtaučių  gaivalais  turi  gilios  prasmės.  Tai yra  kova  su  tautos  kūno  skaldytojais.  Galima  nesutikti  kai kur su šitos kovos priemonėmis. Tačiau pats tautinės kultūros  apvalymo principas yra  sveikas.

Taigi šitomis keturiomis žymėmis yra  charakteringa tautinė  naujoji  valstybė:  ji  yra  totalinė,  ji  yra  kultūrinė, ji  yra pedagoginė ir ji  yra  tautietinė.  Visos  šitos žymės yra  vienos  vienintelės  apraiška,  būtent  tosios,  kad   valstybėje  objektyvuojasi tauta.

Pabaiga

Baigiant  reikėtų  šių  principų  šviesoje  įvertinti  mūsų  lie- tuviškąją valstybę.  Kad mūsų  valstybė principiškai yra tautinė, tai visiems yra aišku. Mūsų tauta, kaip ir daug kitų, pasinaudojo  tautinio  principo  atbudimu  žmonijos  istorijoje  ir sukūrė savą valstybę.  Mūsų  valstybė taip  pat yra  tautos objektyvacija  ir josios  apsireiškimas.  Bet  mums  dar  daug  reikia, kad šitą apsireiškimą, šitą objektyvaciją tikrai mes regėtume viešajame gyvenime. Mes einame totalumo linkme. Lietuviškumo kultūriniame darbe dar mums  labai  stinga.  Taip pat ir tautos ugdymas dar nėra toks dinamiškas, kiek jo reikėtų šiais nepaprasto tempo laikais. Mes dar vis tebesiremiame piliečio sąvoka. Mums išeivis lietuvis dar turi mažiau teisių  negu  mūs ų  krašte  gyvenąs svetimtautis pilietis.  Tai yra nenormalybė, kuri  turi būti  pašalinta kuo greičiausiai.  Taip pat mūsų  viešasis  gyvenimas,  ypač  ekonominė-materialinė jo sritis, tebėra svetimtaučių rankose. Dėl to kenčia ir dvasinė  kultūra.

Vadinasi, mes einame tautinio principo keliu, bet einame per daug lėtai ir neplaningai. Mums  reikia pasiskubinti, nes kaip seniau valstybės rungtyniavo savo prestižu ir savo galybe,  taip dabar tautos pradeda rungtyniauti savo individualybės  stiprumu  ir  savo  kultūra.  Mes  negalime  šių  rungtynių  pralaimėti,  nes  tai  reikštų  mūsų  egzistencijos pralaimėjimą.  Todėl  padaryti  mūs ų  valstybę  tautine prasme  totalinę, išplėsti  tautinį  principą kultūroje,  sudinaminti  tautos išvystymą, apsivalyti nuo svetimtautiškų priemaišų, žodžiu, padaryti  mūsų  valstybę  lietuvišką  yra  visų  mūsų  uždavinys.  Tai yra  mūsų  tautinė garbė  ir pareiga.

Šaltinis: Maceina, Antanas. Raštai. T. 12: Socialinė ir politinė filosofija. Vilnius: Margi raštai, 2007.