Vytautas Sinica. Homoseksualų klausimas abipus Atlanto: teismai valdo, politikai bijo

Kiekvienas pasaulio reikalams neabejingas pilietis atkreipė dėmesį į dvi pastarųjų dienų naujienas. Pirma jų buvo Graikijos agonijos pabaiga, bandant referendumu išsilaisvinti nuo kreditorių reikalavimų. Antroji – JAV Aukščiausiojo teismo sprendimu byloje Obergefell prieš Hodges visose valstijose įteisintos vienalytės santuokos.

Jei pirmojo klausimo galutinės baigties dar laukiame, tai JAV Aukščiausiojo teismo sprendimas priimtas, o JAV ir viso Vakarų pasaulio komentatoriai mėgina aprėpti jo padarinius.

Kalbama tiek apie vienalyčių porų pergalę ir išplėstas teises, tiek apie neišvengiamus religijos laisvės apribojimus. Faktas, kad JAV tikintieji turės pripažinti tokias „santuokas“, o dvasininkai – jas šventinti. Tai suprasdami, JAV ir Meksikos (kur neseniai priimtas toks pats sprendimas) vyskupai jau viešai pasižadėjo verčiau sėsti į kalėjimą, tačiau rinktis pilietinįnepaklusnumą. Iš anksto numatę būsimus iššūkius, tą patį rinktis dar 2003 metais įpareigojo tuometis popiežius Jonas Paulius II ir kardinolas Josephas Ratzingeris.

Vis dėlto dėl JAV Aukščiausiojo teismo sprendimo turinio svarbiausia suprasti, kad ginčai dėl to, kam leisti tuoktis, sukasi aplink šeimos sampratos, o ne diskriminacijos klausimus. Valstijų respublikonai netruko pasiūlyti Konstitucijos pataisos, kuri santuoką apibrėžtų kaip vyro ir moters. Taigi panašu, kad nepaisant jau priimto Teismo sprendimo nei JAV, nei kitose šalyse ginčas dėl šeimos sampratos tikrai nesibaigs. Priešingai, jis tik aštrės kartu augant ir skirtingų šio ginčo pusių tarpusavio priešiškumui. 

Grėsmė demokratijai

Tuo tarpu verta atkreipti dėmesį ne tik į ginčo dėl šeimos sampratos turinį, bet ir būdą, kaip jis sprendžiamas abejose Atlanto pusėse – tiek tolimojoje JAV, tiek Lietuvoje. JAV teismo sprendimas iššaukė ne tik tradicinių, bet ir nuosekliai liberalių pažiūrų piliečių susirūpinimą.

Teismas priėmė sprendimą 5 teisėjų balsais „už“ ir 4 balsais „prieš“. Visi prieštaravę teisėjai parašė atskirąsias nuomones ir visos jos buvo kaip reta aštraus ir atviro teksto. Kai kalba JAV Aukščiausiojo teismo teisėjai, galima ir pacituoti.

„Teismo sprendimas yra akivaizdus savavališkas prisiėmimas galios kurti „laisves“, kurių nemini nei Konstitucija, nei jos pataisos. Konstitucijos perrašinėjimas, kurį sau leidžia devyni nerinkti teisėjai, atima iš žmonių pačią svarbiausią Nepriklausomybės Deklaracijoje pačių žmonių sau suteiktą laisvę – valdyti save. Valdžios sistema, kuri tautą verčia paklusti devynių nerinktų teisėjų komitetui, nenusipelno vadintis demokratija“, - savo atskiroje nuomonėje dėstė teisėjas Antoninas Scalia.

Ta pati kritika buvo centrinė ir kitų „prieš“ balsavusių teisėjų pozicijose. „Šis Teismas nėra įstatymų leidėjas, [todėl] ar vienalytė „santuoka“ yra gera ar bloga idėja, yra ne šio teismo reikalas. [...] Daugumos sprendimas yra politinės valios išraiška, o ne teisinis vertinimas“ – antrino Teismo pirmininkas (Chief Justice) Johnas Robertsas. Keturiems teisėjams šiuo klausimu pritarė ne tik konservatyvi žiniasklaida. „The Wall Street Journal“ vedamasis pavadintas „Tobulesnė sąjunga? Gėjų teisių, bet ne demokratijostriumfas“. Apie drebančius demokratijos pamatus po šio Teismo sprendimo JAV kalba kas tik netingi.

Atkreipiamas dėmesys, kad teisėjai ėmėsi politikų vaidmens ir priėmė sprendimą klausimu, kuriuo Konstitucija apskritai tyli. Nors išvadose remtasi 14-ąja pataisa, skelbiančia lygią visų piliečių teisių apsauga visose valstijose, teisėjo J. Robertso žodžiais tariant, „nesugebėta pateikti nei vieno sakinio, paaiškinančio, kaip Lygios apsaugos straipsnis (Equal Protection Clause) pagrindžia daugumos poziciją“.

Išvadose ignoruojamas faktas, kad 10-oji pataisa užtikrina federalinės valdžios nesikišimą į valstijų sprendimus tais klausimais, kuriais nepasisako pati Konstitucija. O Konstitucija apie šeimos ir santuokos sampratą netaria nei žodžio. Būtent todėl piliečiai iš teismo pagrįstai tikėjosi vienintelio nuoseklaus sprendimo: „Valstijos pačios sprendžia santuokos apibrėžimo klausimą“. Tokį sprendimą būtų galėję jei ne palaikyti, tai bent gerbti tiek socialinės „pažangos“, tiek prigimtinės šeimos sampratos šalininkai. Taip neįvyko.

„The Wall Street Journal“ pagrįstai spėja, kad palikus šeimos sampratą pačių valstijų apsisprendimui, jos ilgainiui būtų pačios priėmusios tą patį sprendimą. Ligšiolinė JAV visuomenės ir politikų pažiūrų raida leidžia tikėtis būtent tokios baigties. Tačiau skirtumas vis tiek esminis, nes nedemokratiškai primestas sprendimas ilgam įšaldo dirbtinai, teisinės prievartos būdu nutrauktus vertybinius debatus ir nėra jokių prielaidų su juo susitaikyti nepritariančiajai pusei. Būtent taip 1973 metais nutiko po Teismo sprendimo byloje Roe prieš Wade, kurioje teismo valia sukurta unikali teisė į abortą. Nors praėjo virš 40 metų, retas klausimas JAV viešojoje erdvėje, gatvių demonstracijose ir Kongrese dar ir šiandien sukelia tokias aštrias ir įtraukiančias diskusijas kaip abortai.

Nesibaigiančių ginčų galima tikėtis juo labiau, kad lemiamą balsą „už“ atidavęs nominaliai katalikas teisėjas Anthony Kennedy Teismo išvadoje stačia galva nėrė į vertybinį politikavimą moralės klausimais. „Šios [Konstitucijos ginamos] laisvės apima konkrečius asmeninius pasirinkimus, esminius individo orumui ir autonomijai, tarp jų ir asmeniškus pasirinkimus, kurie apibrėžia asmens tapatybę ir įsitikinimus“ – išvadoje dėstė jis.

Taip argumentuodamas, A. Kennedy akivaizdžiai pasirinko švietėjišką, o ne klasikinę tomistinę laisvės ir žmogaus prigimties sampratą. Apšvieta žmogų suvokė kaip tuščią lapą, į kurį galima įrašyti bet kokius tapatumus ir prigimtį, kai tuo tarpu klasikinis politinis mąstymas teigia apibrėžtą žmogaus prigimtį ir laisvę, kuri realizuojama tik tą prigimtį išpildant, o ne ją paneigiant. Šeimos klausimu tai reiškia, kad klasikinė tomistinė žmogaus samprata reikalauja iš žmogaus pripažinti vyro ir moters santykius kaip vienintelę normą ir siekti pagal ją gyventi. Kitokie sprendimai joje buvo laikomi ne laisvės išraiška, o tik vergove instinktams ir kūniškiems troškimams.

Tuo tarpu Apšvietos pasiūlyta žmogaus ir laisvės samprata leidžia individui rinktis visas savo savybes ir praktikuoti bet kokius gyvenimo būdo pasirinkimus. Ir A. Kennedy renkasi, šią sampratą primesdamas visoms Valstijoms. Didelė dalis piliečių, jo nuostabai, atpažino tame konkrečiomis vertybėmis pagrįstą politinę valią.

Karšta gėjų bulvė Lietuvoje

Europos Sąjungos specifika lemia, jog Lietuvoje gėjų sąjungų įteisinimas į teismo rankas gali būti atiduotas daug subtiliau. Akivaizdu, to norėtų dauguma šeimos sampratą keisti siūlančių politikų. Kadangi visuomenės nuomonė ir Konstitucija nedviprasmiškai yra prigimtinės vyro ir moters šeimos pusėje, politikai priversti rizikuoti arba karjera, arba pažangiu įvaizdžiu juos spaudžiančios naujosios elito klasės akyse.

Neprilygstami populiarumo išlaikymo meistrai socialdemokratų partijoje tą gerai suprato, todėl suskubo užgožti Mariją Aušrinę Pavilionienę ir kitas radikalesnes savo koleges. Į pastarųjų atvirą siūlymą įteisinti vienalytę partnerystę Vyriausybė atsakė subtiliu ir galimai populiariu siūlymu įteisinti tik vyro ir moters partnerystę. Juozas Bernatonis paaiškino, kad toks ir tik toks projektas neprieštarautų Konstitucijai.

Tačiau Vyriausybė, teikdama šį projektą, ignoruoja faktą, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (2013 metų sprendimas byloje Vallianatos ir Kiti prieš Graikiją) vien tik heteroseksualių porų partnerystės įteisinimas laikomas diskriminacija. Partnerystės institutas, kitaip nei santuoka, yra išimtinai civilinis, savo esme nėra susijęs su giminės tęsimu ir EŽTT požiūriu turėtų būti lygiomis teisėmis prieinamas visų orientacijų žmonėms.

Tai reiškia, kad įteisinusi tik vyro ir moters partnerystę Lietuva pagal jai galiojančią tarptautinę teisę, būtų priversta įteisinti ir vienalytes partnerystes. Nors į šį faktą visuomenės dėmesį atkreipia net ir Lietuvos gėjų lygos interesams dažnai atstovaujantis teisininkas Vytautas Mizaras, pasiūlymą teikiantys Vyriausybės atstovai toliau tai ignoruoja.

Dar įdomiau tai, jog pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką (2013 gruodžio 12 d. prejudicinis sprendimas byloje F. Hay prieš Credit Agricole) ES šalyje narėje įteisinus partnerystės institutą, jo saistomoms poroms valstybė privalėtų garantuoti visas tas pačias teises ir teisines garantijas kaip ir susituokusioms poroms. Tuo užtikrinamas nediskriminavimas santuokos pagrindu. Paprasčiau kalbant, valstybė, kurioje įteisinama partnerystė, privalo ją teisiškai prilyginti santuokai. Vieninteliu skirtumu lieka įsivaikinimo teisė. Šis ETT sprendimas taip pat yra privalomas visoms ES narėms, taigi ir Lietuvai.

Atsižvelgiant į EŽTT ir ETT teismų ligšiolinius sprendimus, net ir vien tik heteroseksualios partnerystės įteisinimas Lietuvoje galėtų reikšti tarptautinį įsipareigojimą sutuoktinių teises užtikrinti ir vienalytę partnerystę sudarančioms poroms. Neįmanoma, jog šių viešai prieinamų faktų nežinotų teisingumo ministras ir valstybės premjeras. Belieka spėti, kad nepopuliarus ir ydingas, tačiau daugelio interesų grupių reikalaujamas sprendimas vienalyčius santykius teisiškai prilyginti vyro ir moters santuoka ir Lietuvoje yra gudriu būdu paliekamas tarptautinių teismų valiai.

Kitaip nei JAV, Liuksemburge ir Strasbūre įsikūrusių teismų niekas neapkalbinės, nenarstys jų teisėjų biografijų. Juolab, kad sprendimas jau priimtas, o Lietuvai tereikėtų pritaikyti precedentą. Tobulai nedemokratiškas sprendimas Lietuvos politikams būtų labai patogi ir priimtina išeitis, mat nuimtų nuo jų bet kokią atsakomybę spręsti gėjų sąjungų klausimą. Tačiau Lietuvoje demokratiškas sprendimų priėmimas ir taip nėra ypatingas prioritetas. Projekto autoriai pagrįstai spėja, kad didesnio sukrėtimo tikėjimas demokratija Lietuvoje net nepajustų.

Tuo tarpu Lietuvos visuomenėje tokia įvykių eiga neabejotinai sukurtų naują bangą pasipiktinimo moraliai degradavusia „gėjų Europa“, kuri primeta savo valią suverenumo iliuziją įsikibusiai Lietuvai. Tiesa, jog ES institucijose ir teisinėje sistemoje vyrauja Lietuvai svetimos nuostatos šeimos ir lytiškumo klausimais. Tačiau kiršinimo ir priešiškumo visada galima išvengti protingai žaidžiant pagal demokratijos procedūras ir sąmoningai nekuriant situacijų, kuriose ES pakišama kaip atpirkimo ožys visuomenės akyse.

Jeigu išsipildžius aprašytam scenarijui Lietuvoje be jokio demokratinio balsavimo įsiteisės vienalytės sąjungos, dėl to kalta bus tikrai ne ES, o vien tik šio projekto autoriai. Tačiau kitaip nei JAV Aukščiausiojo teismo teisėjai, jie dar gali šito išvengti. J. Bernatoniui tereikia partnerysčių projektą padėti giliai į tuos pačius stalčius, kuriuose metus „marinavo“ 106 Seimo narių pateiktą Konstitucinės šeimos sampratos pataisos projektą.