Vincas Borisevičius. Dorovinis elementas vyskupo Motiejaus Valančiaus kūryboje ir veikloje (I)

Kviečiame susipažinti su 1939 m. būsimojo vyskupo Vinco Borisevičiaus darbu, kuris, nors rašytas prieš bemaž 80 metų ir pasakoja apie pusantro šimtmečio senumo įvykius, yra ne mažiau aktualus ir įdomus ir šiandien.

Šią temą nagrinėti nedaug laiko buvo man skirta, todėl visų Vyskupo Valančiaus kūrinių neįstengiau perskaityti. Perskaičiau tik svarbesniuosius. Neminiu čia jų, nes reikiamoje vietoje jie bus nurodyti. Be to, naudojausi a. a. Kan. A. Aleknos veikalu „Žemaičių Vyskupas Motiejus Valančius“ ir „Tėvynės Sargu“. Kiti veikalai, liečiantieji dabartį, kuriais teko naudotis, taip pat bus suminėti reikiamoje vietoje.

Be kitko, naudojausi Vyskupo Valančiaus kūriniais, kurie priskiriami prie dailiosios literatūros. Pats autorius daro pastabą, kad jo apsakymuose aprašytieji įvykiai ne visi esą tikrenybėje buvę, tačiau ir tai, ką pasakos moko, reikią daryti: „Būk it bitelė, kuri iš kiekvienos žolelės, kvepiančios ir dvokiančios, sugeba išsiurbti saldų medų“ [1].

Todėl iš šios rūšies Valančiaus kūrinių drąsiai semiu didaktinius dorovės dalykus.

Dievo įsakymo tvarkos prisilaikydamas, nagrinėjamąją temą norėčiau suskirstyti į sritis, liečiančias teologines dorybes, religijos dorybę ir moralines dorybes.

I

Kalbėdamas apie pareigas Dievui, išplaukiančias iš teologinių dorybių, — tikėjimo, vilties ir meilės, — daugiau liesiu tikėjimo ir meilės dorybę, o viltį tik paminėsiu. Tai darysiu ne tik todėl, kad pats Vyskupas Valančius šias dorybes užakcentavo, bet ir dėl to, kad iš tikėjimo ir meilės bei visų moralinių dorybių išplaukiančios pareigos rengia vilčiai. Tų visų pareigų vykdymas turi tikslą amžinosios laimės Dievuje.

Vyskupas Valančius, gerai suprasdamas šiuos Šv. Povilo žodžius: „Budėkite, tvirtai stovėkite tikėjime, elkitės kaip vyrai, ir būkite stiprūs“ [2], drąsiai gina tikinčiųjų reikalus tais sumišimo laikais, kada jis pats buvo be paliovos per keletą metų tardomas, kada 107 kunigai nukentėjo: iš jų 6 buvo sušaudyti, 67 išsiųsti į Sibirą ar kitas tolimąsias Rusijos gubernijas arba kalinami [3]. Vyskupas Valančius sužinojęs, kad policija sodiečius, važiuojančius į bažnyčią, sulaiko kelyje ir grąžina namo, einančius į bažnyčią palydi užgaulingais žodžiais, net bažnyčioje pradeda šeimininkauti, kreipiasi į Kauno gubernatorių (IX.9, Nr. 2036) [4] prašydamas, kad policiją sudraustų, įsakytų jai nesikišti į bažnyčios reikalus ir leistų tikintiesiems laisvai melstis.

Kitą kilnų drąsos pavyzdį matome, kada rusai nutarė užgrobti Tytuvėnų bažnyčią. Tai buvo 1868 metais. Šiam rusų šventvagiškam darbui motyvas buvo tas, kad Tytuvėnų apylinkėje įsikūrusieji trys stačiatikiai neturį cerkvės.

Vyskupas Valančius kreipiasi į Vilniaus generalgubematorių ir Vidaus Reikalų Ministrą [5], prašydamas palikti parapijai bažnyčią, kuri turi 3975 parapijoms, kad parapijonims toli kitos bažnyčios, kad nuo Lydavėnų skiria Dubysa, kad Tytuvėnų bažnyčia brangi ne tik dėl savo senoviškumo, bet ir dėl šventenybių. Mat, Tytuvėnų bažnyčioje esą kryžiaus keliai su žemėmis, atgabentomis iš Jeruzalės, esanti koplyčia su laiptais, kuriuose esančios šventųjų relikvijos, todėl ji ir esanti žmonių labai branginama. Tos bažnyčios paėmimas padarytų labai nemalonų įspūdį ir sukeltų neramumą.

Nepavykus apginti bažnyčios, jau buvo paskirta diena jai perimti, deleguotas tam reikalui šventikas ir rusų valdžios atstovai, bet Vyskupas ir tada nenurimsta. Jis pamoko tytuvėniškius katalikus (tai matyti iš prašymo carui, rašyto Konsistorijoje, — Kurijoje, — ir rusų įsitikinimo) [6]; tytuvėniškių minia ašaromis suminkština atvykusio karinio Raseinių Viršininko Lvovo širdį. Lvovas neperima bažnyčios ir pasižada užtarti tytuvėniškius katalikus Vilniaus generalgubernatoriui. Tuo tarpu žmonių delegacija su prašymu vyksta pas carą ir bylą laimi.

Tokių pasikėsinimų prieš bažnyčią buvo daug; į juos su visa drąsa reagavo Vyskupas Valančius [7]. Visokios pasaulio galybės net tada, kada Bažnyčia kovoja dėl katalikiškos mokyklos, dėl moterystės nesuardomumo ir vienumo, dėl prigimties teisės organizuotis ją, Bažnyčią apšaukia, kad ji, esą, kišasi į politiką. Kiekviena tačiau pasaulio galybė stengiasi Bažnyčią panaudoti iš tiesų politiniams reikalams. Taip buvo ir su Vyskupu Valančium. Vilniaus generalgubernatorius Nazimovas prašo Vyskupą, kad jis išleistų bendraraštį, draudžiantį sukilimą. Vyskupas praneša Nazimovui, kad jis išleidęs bendraraštį, kuriame, susilaikydamas nuo politikos, skatina tikinčiuosius atgailoti, trečiadieniais pasninkauti arba kalbėti 7 poterius, „pakol tik nepasibengs nepakajus tarp mūsų“ [8].

Dar nepasibaigus prasidėjusiam 1863 metų sumišimui, Vyskupas Valančius nepameta pusiausvyros ir su įprastu savo uolumu gina Dievo reikalus ir kitus skatina juos ginti. Jis savo 1864 metų bendraraščiais [9] įsako klebonams mokyti vaikus mokyklose arba bažnyčiose katekizmo.

Tikėjimo dalykus gindamas, Vysk. Valančius ir pats ryžtasi atlikti pavojingą darbą. Mat, Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu 1865.1.28 (Nr. 468) Kaune buvo įsteigta pamestinukams vaikams prieglauda, kurioje iki 10 metų vaikai buvo auklėjami stačiatikiais, rusais. Tai prieglaudai net šventikas buvo skirtas.

Vieną kartą tą prieglaudą aplankė Vyskupas Valančius ir paprašė parodyti katalikus vaikus sakydamas: „Kur mano vaikai?“ Prieglaudos prižiūrėtojos sukviestus vaikus Vyskupas mokė žegnotis, poterių, paaiškino katekizmą ir padalinęs pyrago išvažiavo. Prižiūrėtoja, žinoma, tuojau pranešė tai gubernatoriui. Tas pasikvietė Vyskupą pas save ir prie dviejų žandarų viršininkų jį tardė. Į klausimą, kodėl be gubernatoriaus žinios važiavęs į prieglaudą, Vyskupas atsakė, kad važiavęs neprašydamas leidimo todėl, kad žinojęs, jog vis tiek jo negausiąs. Į gubernatoriaus pastabą, kad negalima esą neklausyti gubernatoriaus, Vyskupas atsakė, jog geras ganytojas galvą guldąs už savo avis, ir pridūrė: „Tegu su manimi daro, ką nori, aš visam esmi pasirengęs. Man neilgai begyventi, aš turiu priedermę palaikyti savo tikėjimą“.

Vyskupas Valančius buvo už minėtą drąsą nubaustas namų areštu; vėliau dar įsakė, kad sumokėtų 1000 rublių pabaudos. Bausmės tačiau vyskupo neatgrasino nuo savo pareigų. Jis rašė prašymus, kad toje prieglaudoje vaikai būtų auklėjami katalikais.

Vyskupas Valančius, pats saugodamas [10] tikėjimo reikalus, primena tą pačią pareigą ir kunigams. Jis 1865.II.7 išleidžia bendraraštį, perspėdamas juos, kad iš sakyklos negarsintų „jokių raštų nesutinkančių su Katalikų mokslu... Jei reikėtų dėl to nukentėti, atminkite pavyzdį Apaštalų, kurie atsakė, kad labiau reikia klausyti Dievo negu žmonių. Jokia baimė, jokie grasinimai, kankinimai, ištrėmimas, pagalios nei pati mirtis tenenugąsdina jūsų ir tenesulaiko nuo gynimo katalikų tikėjimo. Mirti mums yra pelnas. Atsiminkite, kiek šimtų tūkstančių kankinių savo krauju patvirtino tikėjimą drąsiai eidami mirti. Taigi mieliausieji draugai kovotojai, Dievo kunigai, raginu jus šv. Paulio Apaštalo žodžiais: budėkite, stovėkite tikėjime, kaip vyrai elkitės ir pasistiprinkite“. Vyskupas ir čia Dievui savo pareigą atliko nepaisydamas, kad bendraraštis gali pakliūti i rusų valdžios rankas, kas iš tiesų ir atsitiko [11].

Vyskupui Valančiui rūpėjo ne tik savo avelių tikybiniai reikalai, bet ir už jos vyskupijos ribų gyvenančiųjų; sužinojęs, kad Turkestano katalikai neturi bažnyčios, kad jų tikybiniai reikalai ten kenčia, primena jis Mogilevo arkivyskupui (1875.1.22 Nr. 163) šį reikalą. Vladikaukazo gi bažnyčiai leido net savo vyskupijoje rinkti aukas, ir surinktų aukų pats nusiuntė 677 rub. 50 kap. [12].

Vyskupas Valančius, norėdamas tikintiesiems įdiegti tikėjimo branginimo pareigą, Antano Tretininko pasakojimuose aprašo Vilniaus apskrities, Šešuolių parapijos Kiauklių bažnytėlę, kurią netoli gyvenantis burliokas norėjęs nugriauti ir pasisavinti prie jos esančią žemę. Pasakoja, kad kelis kartus atvažiavusius žandarus ir kitus rusų valdininkus žmonės išvydavę. Mat, tikintieji įprašę zakristijoną, kad jis, pamatęs pavojų, skambintų. Žmonės, išgirdę pranešimą, atvykdavo ir priešindavosi. Vieną kartą rusų vyresnėlis sužeidęs merginą, kuri trečią dieną mirusi. Ir ne vienam žmogui maskoliai įdūrę, iš kurių net du mirę. Tikintieji padavę prašymą karaliui, kuris įsakęs palikti bažnytėlę katalikams [13].

Išganytojo pavestai pareigai, — saugoti, platinti ir ginti tikėjimui, — Vyskupas Valančius stengėsi įsigyti reikalingiausių priemonių.

Visų pirma jis atnaujino katedrą. Tam reikalui 1851 metais išleido bendraraštį dekanams, prašydamas rinkti aukų. Penkiolikoje dekanatų iš viso surinkta 2 790 rub. 22 kap.; katedra atremontuota.

Vyskupas ragino dvarininkus, kurie naudojasi baudžiauninkų jėgomis, remontuoti bažnyčias, statyti naujas. Vysk. Valančiui valdant vyskupiją, buvo pastatytos naujos 29 bažnyčios mūrinės ir 20 medinių [14].

Kita priemonė tikėjimui platinti buvo mokykla, dėl kurios Vysk. Valančiui reikėjo daug kovoti. Devynioliktojo amžiaus pradžioje Žemaičiuose kiekviena parapija, kartais net ir didesnis kaimas, turėjo mokyklą. Dvasininkijai tos mokyklos labai buvo svarbios ne vien todėl, kad jose buvo mokoma skaityti ir rašyti lietuviškai bei lenkiškai ir aritmetikos, bet ypačiai dėl to, kad jose buvo mokoma pagrindinių tikėjimo tiesų. Tos parapijinės mokyklos dažniausiai veikdavo adventų ir gavėnios metu. Rusams tos mokyklos nepatiko, ir nuo 1831 iki 1841 metų valdžia jas buvo uždariusi. Vyskupas Valančius parapijinių mokyklų reikalą labai rėmė. Dekanams 1852.XI.2 rašo: „Žinomas visiems kunigams mano reikalavimas, kad prie kiekvienos parapijinės bažnyčios ir net didžiųjų filijinių būtų laikoma mokykla po priežiūra vietinio klebono arba filialisto, kame neturtingo luomo vaikai galėtų pramokti skaityti gimtine kalba ir katekizmo“. Iš dekanų reikalavo net du kartus per metus pranešinėti apie mokyklos padėtį [15]. Už mokyklų įsteigimą steigėjams rašė padėkos laiškus (1852.VII.1l, 1854.XII.20, 1855.VI.4, 1860.VIII.20). Taip dirbant, nenuostabu, kad 1853 metais Žemaičiuose buvo 126 parapijinės mokyklos, kuriose mokėsi 4 147 mokiniai, o valdžios mokyklų — tik 18, kuriose mokėsi 815 mokinių [16]. Tuo tarpu dabar visoje Lietuvoje katalikiškų mokyklų turime tik apie 14. Graudu darosi, kai palyginame „katalikiškąją“ Lietuvą su „bedieviškąja“ Prancūzija, kurios katalikai katalikiškai mokyklai kasmet sudeda 20 milijonų frankų, ir tais pinigais auklėja 960 712 mokinių; 1910—11 metais valdžios mokyklų skaičius pakilo 3,10%, katalikiškųjų 9%; mokinių skaičius pakilo valdžios mokyklose 17,26%, katalikiškose — 28% [17]. Prancūzų valdžia katalikiškoms mokykloms nieko neduoda, bet ir nekliudo, bent dabar, jas steigti. Toks, žinoma, valdžios pasielgimas yra neteisingas; anot Šv. Tėvo Pijaus XI, neteisinga yra, jei valstybė nesuteikia lėšų reikalams tų, iš kurių gauna mokesčius. Be to, Šv. Tėvas pastebi, kad „kiekvienas auklėjimo ir mokyklų monopolis yra neteisingas ir neleistinas, jeigu valstybė fiziškai arba morališkai verčia šeimą savo vaikus siųsti į savo (valstybines) mokyklas“ [18].

Grįžkime prie Žemaičių mokyklų, kuriomis taip labai rūpinosi Vyskupas Valančius. Neilgai buvo lemta jomis gėrėtis. Kauno gubernatorius Krigeris 1863.1.7 raštu Nr. 13 įsakė uždaryti parapijines mokyklas, kaip valdžiai kenksmingas [19].

Šiam. smūgiui ištikus, Vysk. Valančius nenuleidžia rankų. Jis pataria nusisamdyti „daraktorius“ ir kaimuose mokyti slapta. Taip rašo Vysk. Valančius Kun. Lichodziejevskiui tais pačiais metais, kada buvo sugniuždytas nepavykęs sukilimas ir kada mokyklos buvo uždarytos. Be to, dar Vyskupas skatina mokyti vaikus namie [20].

Vysk. Valančius, norėdamas plačiau liaudžiai įsąmoninti slaptų mokyklų reikalingumą, išgiria tokią mokyklą Antano Tretininko pasakojimuose. Tasai Antanas, būdamas Dotnuvos vienuolyne ir tarnaudamas kunigams, gerai išmoko rašyti ir skaityti, o paskui kaip tik ir buvo slaptos mokyklos mokytojas, mokęs 43 vaikus. Skaitom [21], kad Antanas Tretininkas „drauge su vaikais klaupęs kalbėjo kas vakarą poterius, vaikų nemušinėjo“.

Kodėl Vysk. Valančiui, uždarius parapijines mokyklas, rūpėjo steigti slaptas mokyklas? Vyskupas žinojo, kas rūpėjo rusų valdžiai. Mat, esant dar neuždarytoms parapijinėms mokykloms, kai kurie stačiatikiai mokytojai užgaudavo katalikų jausmus. Vysk. Valančius jau 1861.I.23 rašo Vidaus Reikalų Ministrui (Nr. 150) prašydamas, kad iš Dusetų mokyklos atleistų šventiką mokytoją ir į jo vietą paskirtų mokytoją kataliką, nes Dusetose mokiniai vien tik katalikai esą; o jei ne — Dusetų parapijonys, matydami tolerancijos įžeidimą, griežtai atsisakysią siųsti į tą mokyklą savo vaikus auklėti [22]! Kada jau buvo uždarytos parapijinės mokyklos, rusų tikslai paryškėjo. Rusai mokytojai tada pradėjo savo uolumą rodyti. Pavyzdžiui, Žemalės mokykloje buvo dalijamos direkcijos atsiųstos stačiatikių išleistos maldaknygės. Viekšnių cerkvės šventikas Zasimovičius pasakė, kad netrukus visi mokiniai turės būti stačiatikiai. Onuškio mokytojas per pamokas kartais įžeisdavo katalikų tikėjimą ir naudojo knygas, kuriose buvo prieštaravimų katalikybei.

Kai kur mokyklų vaikai buvo varomi į cerkvę. Linkuvos mokytojas, atsivedęs į bažnyčią mokinius, privertė juos dainuoti rusišką patriotinę dainą. Kunigai kovojo su šiais pragaištingais tikėjimui ir dorai darbais, bet juo labiau tai Vyskupui rūpėjo. Jis stipriai reagavo į šiuos reiškinius, rašydamas 1867.XII.15 (Nr. 2602) mokyklų direkcijai ir pakartojamai prašydamas tokius mokytojus nubausti ir pasekmes jam pranešti [23].

Kad geriau sektųsi stačiatikių tikėjimą platinti per mokyklą, rusai mokytojai uždraudžia mokiniams eiti pas kunigus; kai kurie atiminėja iš mokinių maldaknyges ir jas degina. Taip elgėsi Žygaičių, Taujėnų, Kvetkų mokytojai. Žygaičių mokytojas Turzinevskis Žygaičių klebonui Norvaišai draudė mokyti vaikus pas save arba bažnyčioje. Mokytojas Steponas Mozolskis Taujėnų bažnyčioje ir šventoriuje atiminėjo iš mokinių maldaknyges; jei kurie maldaknygių nedavė, Mozolskis plėšė iš jų kepures. Kvetkų parapijos sodžiuose mokytojas Blagovieščenskis rinko maldaknyges ir jas degino [24].

Vyskupas Valančius, kad ir nedaug vilties teturėdamas laimėti, vis dėlto kreipėsi 1867.II.2 raštu (Nr. 295) į Kauno gubernatorių ir (Nr. 296) į mokyklų direkciją prašydamas, kad mokytojams užgintų kištis į bažnytinius dalykus.

Kada rusai užgynė mokyklose tikybą dėstyti gimtąja kalba, Valančius rašė Vilniaus generalgubernatoriui Kaufmanui 1866.VI.18 (Nr. 1087), nurodydamas jam, kaip žalinga yra mokinius tikybos mokyti nesuprantama kalba. Į tą prašymą atsakymas gautas 1866.VII.22 ne iš Vilniaus, o iš Kauno gubernatoriaus, bet, deja, neigiamas [25].

Sunki taip pat buvo mokyklų padėtis Kurše, kur gyveno latviškai kalbą katalikai ir kurie priklausė taip pat Vysk. Valančiaus jurisdikcijai. Kurše, mat, protestantai turėjo savo mokyklas; jų turėjo ir katalikai, bet mažai, todėl buvo priversti leisti savo vaikus auklėti į kitatikių mokyklas ir mokėti nekatalikiškųjų mokyklų reikalams mokesčius. Dėl tokių nelemtų aplinkybių susidarydavo liūdnos katalikams pasekmės. Iki 14 metų katalikai mokiniai negalėdavo eiti išpažinties, todėl atvėsdavo jų tikėjimas, ir daug būdavo apostazijų. Kun. Šidlauskas, Mintaujos klebonas, Vysk. Valančiui (1852.1.15) rašo, kad „į neturtingųjų mokyklą Altoną kasmet priimama po keletą vaikų, o tačiau nuo 12 metų tiktai du vaiku tepaliko katalikais, kiti gi perversti į liuteranų tikėjimą. Taip pat esti su neturtingais vaikais ir kitose mokyklose“.

Vyskupas Valančius susirūpino steigti katalikiškas parapijines mokyklas. Šiais reikalais kreipėsi į Rygos generalgubernatorių kunigaikštį Suvorovą (1851.1.20 Nr. 125 ir 1851.XI.1 Nr. 22) ir į Kuršo gubernatorių (1852.II.2). Suvorovo žmoniškumo dėka, Vysk. Valančiaus pastangos ne¬nuėjo niekais. Gavus leidimą kurti parapijines mokyklas, jos buvo įkurtos: Mintaujoje, Ilukštoje, Dvetoje, Bebroje, Elernoje, Šliosberge, Padu- nojuje, Rubine, Neiborne, Šventene, Kurmene. Nusiskundus kai kuriems klebonams lėšų trūkumu parapijinėms mokykloms steigti, Vysk. Valančius taip prabilo (1851.1.13) Alšvangos klebonui: „Galima surasti pinigų, labiausiai jei butą mokyklai klebonas duos bažnyčios trobesiuose ir patsai prisiims mokytojo priedermes arba po jo priežiūra, kuris nors iš kamendorių arba iš bažnytinių tarnų“.

Be to, Vysk. Valančius laimėjo ir kitą dalyką, būtent: Kuršo gubernatorius (1852.IV.5) įsakė policijai prižiūrėti, kad protestantų mokyklose katalikų vaikai nebūtų varžomi tikybos dalykuose. Pats Kuršo gubernatorius Vyskupui (1852.IV.5) pranešė, kad protestantų mokyklai iš katalikų mokestis nebus imamas [20].

Trečioji priemonė tikėjimui platinti buvo spauda. Vyskupas Valančius parašė daugiau kaip 40 knygelių, rūpinosi leisti laikraštį, steigė knygynus.

Vysk. Valančius laikraščio reikalu parašė Vidaus Reikalų Ministrui (1859.11.21) raštą Nr. 496, kuriame šiaip išdėsto laikraščio reikalingumą: „Be abejo žinoma Tamstai, jog Kauno gubernijos valstiečiai visai atsisakė nuo spiritinių gėrimų vartojimo. Žmonės pasiliuosavę nuo labiausiai pažeminančio geidulio girtybės, reikalingi kitokios doros įtekmės, kuri palaikytų juos blaivybėje ir vietoje senojo kenksmingo pasigėrėjimo teiktų kokį nors prakilnų, duodantį maisto protui ir širdžiai. Rusai ir latviai turi sava gazietų ir kitokių laikraštiškai leidžiamų knygelių, kurios patenkina tą reikalavimą, bet žemaičiai ir lietuviai, kurie irgi sudaro dalėlę Maloningiausioj o Ciesoriaus pavaldinių, ligšiol neturi tokio laikraščio, kurs padėtų jiems naudotis švietimo vaisiais. Todėl pasiryžau priminti Tamstai šį trūkumą tikėdamasis, kad Tamsta maloningai teiksies pažvelgti į šį dalyką ir neatsakysi savo aukštai viršininkiško pritarimo mano sumanymui“. Toliau tame prašyme nurodytas projektuojamo laikraščio vardas, — būtent, „Pakeleivingas“, — ir visai nežalinga programa su pirmą vietą užimančiu Tikybos skyriumi. Deja, rusai pabūgo apšvietos ir Vysk. Valančiaus sumanymą palaidojo [26].

Vysk. Valančiui, kaip tikram Apaštalui, rūpėjo reikalai jo globai pavestų ir tų tikinčiųjų, kurie kalbėjo ir latviškai. Lauksenos vikaras Kun. Soročinskis rašė religinio turinio knygeles latviškai. Kun. Kurminas išleido latvių kalba pamokslus. Vysk. Valančius žinodamas, kad latvių literatūroj yra daug dalykų, kurie įžeidžia katalikų tikėjimą, džiaugėsi minėtų kunigų kūriniais, kurie galės reikiamą spragą užtverti. Vysk. Valančius todėl dėkojo jiems (1858.III.4) per savo sekretorių Kun. Davidavičių [27].

Vyskupas Valančius ypatingu būdu rūpinosi kunigų išsilavinimu. Jis įsteigė kunigams dekanatų knygynus; jiems palaikyti kiekvienas kunigas turėjo mokėti per metus po 1 rublį. Nuo mokesčio buvo atleidžiami tik paliegėliai, kurie gyveno vienuolynuose arba pataisų namuose. Dekanas nuo mokesčio buvo atleidžiamas už knygyno tvarkymą [28]. Tie visi dalykai buvo svarbūs kaip priemonė tikėjimui palaikyti.

Vysk. Valančiaus yra nurodomos taip pat ir blogosios tikėjimui palaikyti priemonės, kurios tikėjimo netvirtina, bet nuo jo dar atbaido. Netikus priemonė yra prievarta arba medžiaginiai sumetimai. Vysk. Valančius rašo, kad žemaičiai, priėmusieji krikštą 1413 metais, katalikiškai negyveno, nes jie buvo krikštą priėmę dėl karaliaus Vladislovo ir Vytauto Did. dovanų arba iš baimės. Tarp tokių žmonių kunigų darbas nedavė teigiamų rezultatų [29]. Juo labiau nieko gero nedavė kryžiuočių skelbtoji Evangelija. 1294 m. Liudvikas Liebenzolis, kryžiuočių viršininkas, įsilaužęs į Žemaičių pilį „Biseną“, „tejpat nekurius žmones privwerte kriksztities, bet ir isz to nieka dora nebūva. Skaitom senowes rasztusi, jog metusi 1329 tie patis Križokaj i daugiel musu szalies pilu isigrowusis sugawa 300 žemaitiu, kurius nietruputele tikieima kataliku nežinantims tulid apkriksztije“[30].

Ypač priespauda, žiaurumai blogai patarnauja tikėjimui. Vysk. Valančius aprašinėja, kad kryžiuočiai daug kartų vertę žemaičius priimti katalikų tikėjimą, bet žemaičiai, nekęsdami savo spaudėjų, atmesdavę jų peršamąjį tikėjimą [31].

Vysk. Valančius priminė ir savo kunigams, kad skleisdami geras idėjas, nesigriebtų netinkamų priemonių; šiaip Vyskupas (1860.VII.4 Nr. 1364—1381) persergsti juos dėl priemonių blaivybei platinti: „Dar kartą tvirčiausiai primenu, kad kunigai jokiu būdu nevartotų fiziškų priemonių priversti girtuokliams prie blaivybės. Kaip prakilnus tas dalykas, taip garbingos turi būti ir priemonės palaikyti, vartojimas gi fiziškų priemonių labai kompromituoja ne tiktai kunigus, bet ir pačiam dalykui kenkia, sukeldamas riksmą ant visos dvasiškuos, kuri visai nėra to užsipelniusi“[32].

Apie senovės žemaičius rašydamas, Vysk. Valančius mini, kad jie bijoję priimti katalikų tikėjimą, nes manę neteksią laisvės, savo kalbos, papročių: pavyzdžiui, moters negalėsiančios dėvėti balto nuometo, skepetos, savo austų rūbų [33].

Gražūs papročiai, pramogos, žaislai, vartojami švenčių, vestuvių progomis arba šiaip poilsiui, Vyskupo Valančiaus visai nedraudžiami. Jų daugybė aprašyta knygelėje „Palangos Juzė“. Pavyzdžiui, per Velykas vaikinai laisto su vandeniu šeimininkų rankas, tikėdamiesi iš jų gauti velykaičių. Trečiąją Velykų dieną jaunuomenės ruošė sūpynes suptis, ketvirtąją dieną ridiką rovė, šoko blezdingėlę, dują, kepurninką, mieželį. Šventadieniais vaikinai muša ritinį, kartais žaidžia ožkapilę, padainuoja, turi įvairius kitus pasilinksminimus: vanagėlį, šarką, vestuves, veža paštą, brylius velia. [34]

Tokios pramogos ir pasilinksminimai turi dvejopą prasmę. Jos duoda tinkamo žmogui poilsio ir nukreipia nuo malonumų, aistrų peršamų. Pastarųjų gi įsiviešpatavimas tolina nuo tikėjimo.

Šį skyrių pabaigus, reikėtų kalbėti apie viltį. Tačiau šią dorybę, kuri mus ragina pasitikėti Dievo gerumu ir Jo pagalba įsigyti po mirties kilniausią Gėrį, pačioje pabaigoje tik paminėsiu. Dabar teks kalbėti apie meilę.

Antrąją teksto dalį rasite čia

  

1.       Vaikų knygelė, 98.

2.       Pastaba. Šioje paskaitoje minėtos ištraukos iš Vaikų knygelės, Paaugusių žmonių knygelės, Palangos Juzės ir Ant. Tretininko pasakojimo yra imtos iš prof. Balčikonio leidinio „Valančiaus raštai“.

1.       Kor. XVI, 13.

3.       Kun. A. Alekna, Žemaičių Vyskupas Motiejus Valančius, 156, 1922.

4.       Ten pat, 133.

5.       1868. V. 5, Nr. 929, 930, Alekna, 246.

6.       1868.V.5., Nr. 929, 930, Alekna, 247.

7.       Alekna, 248, 249.

8.       Alekna, 143, raštas Nazimovui 1863.IV.20, Nr. 707.

9.       Alekna, 166, Nr. 530—546, 1864.III.11.

10.    Alekna, 167—169.

11.    Alekna, 167.

12.    Ten pat, 33.

13.    Antano Tretininko pasakojimai, 408.

14.    Alekna, 31, 32.

15.    Alekna, 49, 50.

16.    Alekna, 55—60.

17.    Lexicon der Padagogik, Roloff, 2, 45.

18.   Rundschreiben unseres Heiligen Vaters Pius XI. Ueber die Christliche Erziehung der Jugend, (Vatikanische Druckerei), 1929, psl. 17.     

19.    Alekna, 65.

20.    Alekna, 66, 67.

21.    Antano tretininko pasakojimas, 366.

22.    Alekna, 68.

23.    Alekna, 71.

24.    Ten pat 73.

25.    Ten pat 70.

26.    Alekna, 43—45; ten pat 180, 181.

27.    Alekna, 48; ten pat 18, 19.

28.    Alekna, 18, 19.

29.    K. M Wolonczewskis, Žemaitiu wiskupistė, 42, 43.

30.    K. M. Wolonczewskis, Žemaitiu wiskupiste, 29.

31.    Ten pat 33.

32.    Alekna, 98.

33.    Žem. wisk., 41.

34.    Palangos Juzė, 305, 268, 269, 273, 274.

  

Šaltinis: prodeoetpatria.lt. Lietuvių katalikų mokslų akademijos Suvažiavimo darbai III. 1939 m.