Vytautas Sinica. Posovietiniai paradoksai: istorikai prieš Tautos istorinę atmintį
Prieš pat Šv. Kalėdas Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje pasipylė vis tuos pačius kelis istorikus cituojantys straipsniai, nukreipti...
https://www.propatria.lt/2014/01/vytautas-sinica-posovietiniai_2.html

Prieš pat
Šv. Kalėdas Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje pasipylė vis tuos pačius
kelis istorikus cituojantys straipsniai, nukreipti prieš Seime dar pernai
vasarą užregistruotą Tautos
istorinės atminties įstatymą, kaip kaltinama, tariamai siekiantį įvesti
istorijos cenzūrą Lietuvoje. Šios kritikos bangos epicentre VDU istorikas
Egidijus Aleksandravičius, Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas
Miknys bei VU Istorijos fakulteto dekanas Rimvydas Petrauskas. Nerimą kelia šių
žmonių apie įstatymo projektą skleidžiama tiesmuka ir lengvai paneigiama dezinformacija.
Kokiomis priemonėmis siekiama nuteikti visuomenę ir Seimo narius prieš šį
projektą, ką iš tiesų siekia reguliuoti istorinės atminties įstatymas ir kodėl
jis užsitraukė šių trijų istorijos mokslo institucijų nemalonę?
Melas ar nežinojimas?
Jau pirmame projektą
smerkiančiame straipsnyje
rašoma, jog „R. Petrauskas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl šio teisės akto
nebuvo rengiamos viešos diskusijos, nors jis ir liečia labai jautrius
istorinius dalykus“. Sunku sugalvoti toliau nuo tiesos esančius teiginius. Šių
metų lapkričio 6 dieną Seimo spaudos konferencijų salėje vyko vieši ir atviri
visuomenei Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) klausymai dėl
istorinės atminties įstatymo projekto. Apie šį renginį buvo iš anksto paskelbta
Seimo svetainėje ir „istorikų bendruomenė“ apie jį taip pat puikiai žinojo, nes
renginyje dalyvavo LEU, VU ir Lietuvos istorijos instituto atstovai: ne tik
istorikai, bet ir neabejingi istorijos studentai, tik palankiai atsiliepę apie
šią iniciatyvą. Projektas taip pat buvo visiškai atviras atskirų piliečių ir
institucijų siūlymams, kurie visi buvo svarstomi nepriklausomai nuo to, kas
tuos siūlymus pateikia. Rimantas Miknys taip pat pateikė siūlymus, kurie tačiau
buvo atmesti komiteto, kuris tikrai buvo atviras diskusijai ir daug pasiūlymų
priėmė. Visiems siūlymų teikėjams buvo leista dalyvauti posėdyje ir argumentais
apginti atmestus savo siūlymus. Būtent R. Miknys tokia teise nesinaudojo ir
posėdyje nedalyvavo. Kokio didesnio viešumo ir diskusijos su visuomene ir
istorikais norima?
Galiausiai
keista, jog įstatymas pasirodė dar pernai vasarą, o diskusijų pritrūko tik
dabar. 2012 m. lapkričio pradžioje delfi.lt rašiau apie tokio įstatymo būtinybę
ir šiandieninės istorinės sąmonės pakrikimą, o sulauktos reakcijos liudijo, jog
tikrai nemažai istorikų tą
tekstą pastebėjo. Visgi metus diskutuoti niekas nenorėjo ir laukė kol
projektas užges Seimo stalčiuose.
Tiek pat
keistai atrodo nepatenkintų istorikų skunde valstybėms vadovams pateikti teiginiai,
jog „slapta nuo visuomenės ir istorikų bendruomenės siaura vien tik su
tautininkais susijusi žmonių grupė bando uzurpuoti teisę nustatyti, kokia
istorija turi būti teisinga, o kokia – ne“. Teiginio „slapta nuo visuomenės“
melagingumą liudija išvardyti faktai. Įdomiau, ką turėtų reikšti „su
tautininkais susijusi žmonių grupė“? Projektą teikė kaip niekada įvairių
partijų ir pažiūrų atstovų grupė: krikdemas Valentinas Stundys, konservatorius
Julius Dautartas, liberalcentristas Vytautas Bogušis, „darbietė“ Virginija
Baltraitienė, socialdemokratų politikos mohikanas Česlovas Juršėnas, tuometis
krikščionių partijos atstovas Vidmantas Žiemelis, liberalas Algis Kašėta,
socialdemokratas Juozas Olekas ir „tvarkietis“ Valentinas Mazuronis. Tarp
įstatymo projekto teikėjų buvo vienintelis tautininkas Gintaras Songaila, tačiau
būtų keista, jei būdamas tuomečio Seimo nariu prie tokio įstatymo projekto jis
nebūtų prisidėjęs. Tai vadinama „siaura tik su tautininkais susijusių žmonių
grupele“?
Juolab, kad
neformaliomis žiniomis pagrindiniu projekto iniciatoriumi buvo signataras,
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, ilgametis socialdemokratas prof.
Bronislovas Genzelis. Kuo tad pagrįstas toks akivaizdžiai melagingas bauginimas
tautininkais, kurį, beje, pakursto ir portale 15min.lt prie straipsnio apie šį
projektą skelbiamos nuotraukos su žygiuojančiais skustagalviais ir ne mažiau
melagingu prierašu, jog „Nacionalistinių eitynių dalyviai įstatymu nustatinės,
kaip visiems piliečiams be išimties vertinti vieną ar kitą šalies istorijos
faktą“?
Kai vieši
teiginiai prasilenkia su tikrove, yra meluojama arba kalba prastai informuoti
žmonės. Tačiau Lietuvos istorijos institutas dalyvavo tiek viešuose
klausymuose, tiek pasiūlymų projektui teikime. Rimantas Miknys, žinojęs visus
išvardytus faktus, prieš rašydamas kreipimąsi valstybės vadovams neturėjo
leisti rašyti netiesos šį įstatymo projektą sustabdyti siekiantiems kolegoms. O
jei su faktais prasilenkiama sąmoningai, tai jau labai daug pasako apie
įstatymą kritikuojančių istorikų argumentus ir atvirumą formuojant visuomenės
nuomonę apie rengiamą įstatymą.
Istorinės atminties įstatymo esmė
Norint
suprasti istorinės atminties įstatymo tikslus ir atsakyti, ar jame numatoma
kokia nors istorijos cenzūra ir „vienos tiesos primetimas“, pirmiausiai reikia aiškiai
skirti dvi iš tiesų atskiras sritis – istoriją kaip mokslą ir istorijos
politiką. Visose valstybėse egzistuoja istorijos politika, tačiau tik
autoritarinėse valstybėse istorijos politika siekia kontroliuoti akademines
diskusijas ir cenzūruoti jų turinį. Niekas nesikėsina to daryti Lietuvoje.
Istorijos politika čia kaip ir kitose demokratiškomis vadintis
pretenduojančiose šalyse suvokiama kaip aiškus apsisprendimas, kaip valstybė
vertina konkrečius istorijos faktus – įvykius ir asmenis, dėl kurių tuo tarpu
gali egzistuoti laisva akademinė diskusija ir nesutarimas. Praktikoje tai
reiškiasi apsisprendimu, ką valstybė mini kaip garbingas istorines datas, kam
skiriami jubiliejiniai metai, koks tokių minėjimų turinys, programos, tikslai
ir uždaviniai.
Įstatymo
projekte numatyta sukurti Istorinės atminties tarybą, į kurią atstovus (jokiu
būdu ne politikus, nes tai prieštarautų Konstitucijai) deleguotų svarbiausios
valdžios institucijos bei griežtai nepartinės nevyriausybinės organizacijos,
tokios kaip Signatarų klubas ar Mokslų akademija (neformalus deleguojančių
organizacijų atrankos principas – esminis jų indėlis į Nepriklausomos Lietuvos
valstybės atkūrimą). Ši taryba, kurią sąmoningai siekiama apsaugoti nuo virtimo
partinių rietenų įkaite, pagal įstatymo projektą turėtų šias funkcijas (10 straipsnio
6 dalis): svarstyti ir tvirtinti Tautos istorinės atminties įamžinimo kryptis
bei atmintinų metų minėjimo programų metmenis; inicijuoti bei nagrinėti
pasiūlymus dėl Tautos istorinės atminties objektų ir teikti juos ŠMKK;
koordinuoti Tautos istorinės atminties įamžinimo kryptis ir atmintinų metų
minėjimo programų įgyvendinimą; teikti išvadas ir pasiūlymus Seimui ir
Vyriausybei dėl Tautos istorinės atminties objektų, dėl Tautos istorinės
atminties politiką reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų projektų. Lieka
neaišku, kur čia įmanoma rasti bet kokios formos akademinės laisvės ar
istorijos naratyvų cenzūrą, kišimąsi į istorikų diskusijas arba istorijos
mokymo programas.
Projektas
reikalingas dėl akivaizdžių priežasčių. Istorinė politika egzistuoja visada ir
kiekvienoje šalyje, nes visos valstybės neišvengiamai vienaip ar kitaip
reguliuoja Tautos (kaip rašoma aiškinamajame rašte, Tauta suvokiama
konstitucine politinės, o ne etninės tautos prasme) istorinės atminties klausimus.
Tačiau ši politika gali būti chaotiška arba nuosekli. Šiandien Lietuvoje niekas
negalėtų pasakyti, kokiais principais remiantis yra paskelbiami Klaipėdos
krašto sukilimo ar Oršos mūšio metai. Tačiau pagal kritikų logiką, kiekvienas
toks pasirinkimas yra cenzūra kitų, alternatyviai galimų minėjimų atžvilgiu.
Jubiliejiniai
metai tvirtinami atskirų Seimo narių menkai argumentuotais siūlymais, jiems
pritariama be ilgų ginčų. Nieko keista, kad argumentų ir ilgalaikės koncepcijos
nematančioje visuomenėje po to kyla nemažai
klausimų ir diskusijų, ką ir kodėl minime ir gerbiame, net jei ir
pritariame atskiriems pasiūlymams. Tokioje situacijoje visiškai reali ir
įmanoma tokia istorinės sąmonės šizofrenija, kai vienais metais minėsime
valstybę kūrusio Vinco Kudirkos, o kitais metais – ją naiviai išdavusios
Salomėjos Neries metus. Visuomenėje atsispindi to pasekmės: apklausų metu
partizanines kovas nereikalingomis ir beprasmėmis, o tarpukario valstybingumo
laikotarpį iš esmės gėdingu laiko ir šiuos vertinimus kategoriškai atmeta labai
panaši visuomenės dalis (Inga Vinogradnaitė, knygoje Istorija kaip politinio mąstymo veiksnys, 2012 m., 164 psl.). Šią šizofreniją
gydyti ir skirta siūlomoji istorinės atminties taryba.
Ko iš tiesų bijo istorikai?
Cenzūros
baimė argumentuojama būtinumu išsaugoti alternatyvius istorijos naratyvus.
Įstatymo projekto autorių nuomone, akademinei diskusijai vieta akademinėje
erdvėje ir niekas nenori į ją kištis. Visuomenei reikalingas aiškus ir vidujai
neprieštaringas svarbiausių istorijos faktų ir jų vertinimo orientyrų
supratimas – ne prievarta privalomas visiems piliečiams, bet aiškiai steigiamas
kaip valstybės pozicija vertinant svarbiausius savo istorijos klausimus.
Tyrimai
patvirtina, jog didžiavimasis pilietine priklausomybe Lietuvai tiesiogiai
susiję su Lietuvos istorijos išmanymu (ten pat, 152 psl.), o pareigos valstybei
jausmas (būtina taip trokštamo ir niekaip Lietuvoje nesukuriamo pilietiškumo
sąlyga) – su tautų laikymu pagrindiniais istorijos subjektais. Šiandien
daugelio Lietuvos istorikų menkinama tarkukario Lietuva šią aplinkybę puikiai
suprato ir atsižvelgdama į ją formavo istorijos politiką.
Įstatymo
projektui prieštaraujantys istorikai jau yra atskleidę, ką jų supratimu
istorijos politikoje reiškia „alternatyvūs istorijos naratyvai“. 2012 m. paskelbus
apie 1941 m. po Birželio sukilimo įkurtos Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo
Brazaičio iškilmingą perlaidojimą Kaune, dalis šiandien besiskundžiančių istorikų
(E.Aleksandravičius, D.Staliūnas, kt.), kartu su gausiai prisidėjusiais
kolegomis iš Naujosios Kairės 95 ir kitų judėjimų paskelbė atvirą
laišką, smerkiantį tokią pagarbą savo gyvybe rizikavusiam valstybingumo
atkūrimo projekto vadovui. Aiški žinia ir argumentai tada atspindėjo ir šios
istorikų bendruomenės bendrą poziciją: valstybės savo didvyrius ir niekšus turi
vertinti ne pagal tai, ką jie yra nuveikę dėl Lietuvos valstybingumo kūrimo ar
naikinimo, o pagal rodytą pagarbą žmogaus teisėms ir orumui.
Ignoruodami
istorines aplinkybes ir laikmečio mąstymą, taip galime pasmerkti ne tik nacių
vykdytam holokaustui nesugebėjusią pasipriešinti ir valstybės teritorijoje
kontrolės neturėjusią Brazaičio Vyriausybę, bet ir antisemitinių nuostatų
neslėpusį Vincą Kudirką, belaisvius kariams nukankinti palikdavusį Vytautą ir
t.t. Naujasis Lietuvos istorijos mokslo elitas šiandien yra labai greitas
pamiršti, kad visi istorijos laikotarpiai vertintini tik savo laikmečio, o ne
universaliomis kategorijomis (Quentin Skinner, ”Meaning and Understanding in
the History of Ideas“).
Šiandien
netrūksta ir daugiau skirtingos kilmės tokių „alternatyvių istorijos
pasakojimų“ – A. Bumblauskas pasakoja, kad 1918-1920 m. vyko ne Lietuvos-Lenkijos,
o pilietinis senalietuvių-naujalietuvių karas, taigi negalime kalbėti ir apie
Vilniaus okupaciją (stebėtinas sutapimas su R.Sikorskio pozicija), Algirdas
Paleckis pasakoja, kad Sausio 13-ąją savi šaudė į savus, LLRA atstovas J.
Skuderis mokslinėje studijoje parašo,
kad 1993 m. konfliktus dėl žemės nuosavybės Pietryčių Lietuvoje slopino
kariuomenė. Alternatyvių pasakojimų netrūksta, tačiau akivaizdu, kad valstybė
negali jų visų palaikyti ir turi turėti, pageidautina, autoritetingą ir
kolegialią nuomonę, kuriuos „pasakojimus“ palaikyti ugdant piliečių istorinę ir
valstybinę sąmonę, bendro istorinio likimo ir atsakomybės už valstybės ateitį
suvokimą.
Tikrieji cenzoriai
Pabaiga tenka
pasiskolinti pažįstamo istoriko tezę: projekto kritikai bijo ne tariamai
įstatymo kuriamo istorinės tiesos monopolio, o jog patys praras savo kuriamą
tiesos monopolį. Skirtumas šiuo atveju yra tik formos, o ne turinio: jei
istorinės atminties taryba nurodytų, kokie istorijos naratyvai yra vieninteliai
teisingi, kaip melagingai teigia įstatymo kritikai (abejojantiems belieka
skaityti įstatymo projektą), tai patys projekto priešininkai jau dabar de facto kuria tokį neformalios cenzūros
mechanizmą, akademinės įtakos svertais nuosekliai marginalizuodami ir stumdami
iš rimtomis istorikų „mainstream`u“ laikomų diskusijų lauko visus jiems
nepriimtinus istorijos naratyvus. Lėtai, bet užtikrintai kuriama iliuzija, jog
Lietuvoje nėra rimtų istorikų, kurie Lietuvos istoriją vertintų ne pagal
Lietuvos istorijos instituto ir vadinamųjų „bumblauskininkų“ viziją – be
nostalgijos J. Pilsudskio nesėkmingai atkūrinėtai ATR ir su pagarba J. Basanavičiaus
tautinės valstybės projektui.
Baisiausia
tai, jog nieko nekeičiant iš Lenkijos valstybinius ordinus gaunantys istorikai
iš tiesų Lietuvoje pavers vyraujančia ir vienintele rimtai vertinama pačiai valstybei
priešišką nuostatą, jog modernios Lietuvos valstybės sukūrimas ir atskiri kovos
už ją atvejai tebuvo istorinė klaida. Istorikų bauginamai visuomenei belieka
pačiai sau atsakyti į klausimą, ką darysime, kai tokie požiūriai iš
universitetų persikels į mokyklų programas ir užaugs Lietuvos vastybingumo
kūrėjus niekinanti ir paties valstybingumo nevertinanti karta. Siūlomas Tautos
istorinės atminties įstatymas yra mažas, bet prasmingas žingsnis stabdant tokį
scenarijų.
1 komentaras
Istorikų monopolis...
Tai galima kaltinti ir teisininkus, kad teisinėje sistemoje dominuoja būtent jie, o ne matematikai, arba piktavališkai stūgaut apie fizikų cecho sąmokslą prieš politologus. D'oh, kaip apskaitininkui firmoje palieki daryti finansų apskaitą - tvarkyti piniginius reikalus - taip teisininkams palieki aiškintis teisę, gamtininkams užsiminėti vėžių aukštaitijoje tyrimais, o istorikams gilintis į praeities šaltinius: tiesiog egzistuoja toks dalykas kaip specializacija, kur kiekvienoje srityje tuo užsiima specialiai paruošti specialistai. Ir tai joks monopolis ar ką.
Taip ir sakykite, kad nepasitikit mūsų istorikais, o ne kažkokius marazmus apie monopolius liekit. O ir tas nepasitikėjimas viską absoliutinantis it bolševikinis. Damn, laisvas susitarimas, vienu visuomenės narių pasitikėjimas kitais - vienas iš laisvos demokratinės visuomenės pagrindų. O jums kontrolės, kontrolės ir dar kartą kontrolės, naktim šaltas prakaitas lieja, kad kažkas ne jūsų valioja. Stebiuosi kai kuriais TSPMI auklėtiniais.
Rašyti komentarą